Kunigo pavardė redakcijai žinoma, tačiau dėl galimo Bažnyčios vyresnybės keršto jos neskelbiame.
***
Tiek lrytas.lt, tiek kitur vakar pasirodęs P.Subačiaus, pasivadinusio Bažnyčios istoriku, straipsnis liudija šio asmens neišprusimą ir neatsakingą žmonių klaidinimą katalikiškų laidotuvių klausimu. Jis pabrėžė, kad mirusio kūno įnešimas į šventovę nėra esminis katalikiškose laidotuvėse.
Katalikų didysis katekizmas nurodo tris laidotuvių aspektus: 1. bendruomenės susibūrimas, tarpusavio paguodos ir sustiprinimo netektyje išreiškimas, 2. tai susibūrimas, kuomet klausomasi Dievo Žodžio, Dievo atsakymo, mokymo apie gyvenimo prasmę ir tiesą, primenant pagrindinį gyvenimo tikslą, 3. laidotuvės yra maldos susirinkimas, kuomet meldžiamasi už mirusįjį, ir esminė laidotuvių apeigų dalis yra šv.Mišios.
Čia išryškėja šie laidotuvių tikslai: dėkoti Dievui už mirusio krikščionio gyvenimą, pagerbti mirusiojo kūną ir atlikti meilės darbą palaidojant jį, sustiprinti bendruomenės tikėjimą, paguosti liūdinčiuosius, melstis už mirusiojo sielą.
Savo pobūdžiu ir tradiciškai katalikiškos laidotuvės pasižymi iškilmingumu, yra iškilmingai giedama liturgija.
Laidotuvių Apeigyno normos numato tris laidojimo būdus:
1.Trys apeigų vietos ir dvi procesijos: mirusiojo namai, bažnyčia, kapinės, procesija į bažnyčią ir procesija į kapines;
2.dvi apeigų vietos ir viena procesija: kapinių koplyčia ir kapas, procesija iš koplyčios prie kapo;
3.viena vieta – mirusiojo namai.
Visi šie būdai yra įtvirtinti ir Lietuvoje, tačiau įprastas ir normalus, iškilmingas ir pilnas yra pirmasis.
Liturginė norma, taisyklė, įprastas elgesys, jog mirusio kataliko kūnas yra atnešamas į bažnyčią, į Mišias. Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje ir kitose šalyse ypatingai rūpinamasi, kad mirusio kataliko kūnas būtų įneštas į bažnyčią ir būtų aukojamos Mišios. Kartais parapijose trūksta kunigų, todėl artimieji laukia net kelias savaites ar mėnesį, kol ir giminė pasiruošia, gali visi suvažiuoti ir kai parapijoje yra galimybė atlikti liturgiją. Lietuvoje, ypač miestuose, yra beveik sunaikinta laidotuvių liturgija, mirusiųjų kūnai nebenešami į bažnyčias, nebėra laidotuvių Mišių.
Tai akivaizdus prasilenkimas su oficialia Bažnyčios tvarka. Kaimo parapijose dar palyginti tiksliai išlaikoma laidotuvių liturgija.
Kūno įnešimas į šventovę turi savo teologinę prasmę: kataliko kūnas per krikštą buvo tapęs Šventosios Dvasios šventove ir bus prikeltas paskutinę dieną, tai vienybės su Bažnyčia ir Kristumi simbolis. Laidotuvės nurodo į naują vienybę su triumfuojančia Bažnyčia Danguje. Be abejo, kūno pagerbimas yra paguoda ir artimiesiems, pagarba mirusiojo asmeniui.
Laidotuvių klausimu yra trys galimybės: atsakyti katalikiškas laidotuves, laidoti katalikiškai, laidoti mažiau iškilmingai.
Katalikiškos laidotuvės atsakomos tiems, kurie nėra katalikai arba tiems, kurie oficialiai atsiskyrė arba buvo atskirti nuo Katalikų bažnyčios, įpuolė į erezijas, yra vieši nusidėjėliai, ir prieš mirtį nesusitaikė su Dievu ir Bažnyčia.
Teisę būti katalikiškai palaidoti turi tie, kurie yra visiškoje vienybėje su Bažnyčia, buvo dori ir pamaldūs, mirė susitaikę su Dievu ir Bažnyčia ir priėmę sakramentus.
Mažiau iškilmingos laidotuvių apeigos atliekamos tuomet, kai katalikas tapo eretiku, atsiskyrė nuo Bažnyčios, buvo viešas nusidėjėlis ir Bažnyčios priešas, tačiau prieš mirtį grįžo į pilną vienybę su Dievu ir Bažnyčia. Šis būdas taikomas tuomet, kai siekiama išvengti tikinčiųjų bendruomenės papiktinimo.
Kuris laidojimo būdas buvo tinkamas prezidentui A.Brazauskui? Ar velionio kūno įnešimas į bažnyčią būtų papiktinęs tikinčiuosius ir visuomenę? Atvirkščiai: draudimas įnešti sukėlė kur kas didesnį pasipiktinimą.
Ar laidotuvių liturgijos mažesnis iškilmingumas turėtų būti vykdomas atsisakant esminio katalikiškų laidotuvių elemento – karsto įnešimo?
Kadaise mažesnį iškilmingumą reiškė uždegtos dvi žvakės vietoj šešių, maldų skaitymas, bet ne giedojimas, varpų tylėjimas. Atsisakymas įnešti į šventovę mirusio kūną reiškia griežtą pasmerkimą, kurio susilaukti gali tik Bažnyčios priešai ir dideli nusidėjėliai.
A.Brazauskas buvo katalikų tėvų sūnus, pakrikštytas, nebuvo formaliai atsiskyręs ar atskirtas nuo Bažnyčios. Ar buvo atviras Bažnyčios priešas, padaręs prieš ją nusikaltimus? Tai neįrodyta, tačiau ėmėsi visų priemonių, kad katalikų Bažnyčia Lietuvoje atgautų visas teises ir veiklos laisvę.
Ar buvo viešas nusidėjėlis, vedęs amoralų ir palaidą gyvenimo būdą, žinomą visai visuomenei? Katalikišku požiūriu jo skyrybos ir antra santuoka nebuvo tinkamas dalykas, jis nebuvo tobulas, tačiau žmonių vertinamas kaip patikimas ir sąžiningas žmogus. Ar žmonės laikė jį piktintoju ir juo nepasitikėjo? Jo populiarumas ir išrinkimas į prezidento pareigas parodė, jog didžioji katalikų dalis juo pasitikėjo ir jį rėmė.
Alantos klebonas kunigas S.Sudentas buvo A.Brazausko dvasios tėvas jo ligoje, kelis kartus suteikė sakramentus, drauge meldėsi rožinį sunkiausiomis akimirkomis. Jo liudijimu, A.Brazauskas iškeliavo visiškoje vienybėje su Dievu ir Bažnyčia, mirė dievotai. Katalikų Bažnyčios mokymas skelbia, kad susitaikiusiam su Dievu ir Bažnyčia katalikui negalima atsakyti katalikiškų laidotuvių.
Kardinolas A.J.Bačkis ne kartą Vilniaus kunigų susirinkimuose yra pabrėžęs, kad laidotuvių klausimu būtina vadovautis gailestingumu, užtenka, jog žmogus yra pakrikštytas. Vilniaus arkivyskupijos kunigai liudija, jog laidotuvių klausimu elgiamasi labai liberaliai.
Ką reiškia atsisakymas įnešti velionio prezidento palaikus į katedrą, į Mišias? Akivaizdu, kad tai vyskupų sąskaitų suvedinėjimas, politikavimas, šiurkštus ir sielovadiškai nenaudingas poelgis, neteisingas velionio prezidento atžvilgiu.
Kodėl kardinolo sprendimą parėmė arkivyskupas S.Tamkevičius?
Dera prisiminti, jog A.Brazauskas palaikė draugiškus ryšius su kardinolu V.Sladkevičiumi. A.Brazauskas į kapus išsinešė ne vieną kardinolo nuoskaudos išsakymą, kuomet patirdamas vyskupo S.Tamkevičiaus šiurkštų elgesį, buvo įskaudintas. Kardinolo kancleris kunigas Alfonsas Bulotas yra liudininkas, kaip iš pokabių su kardinolu A.Brazauskas išeidavo apsiašarojęs.
Kadangi kardinolas V.Sladkevičius buvo laikomas šaltame bute, A.Brazauskas asmeniškai yra atvežęs jam kailinukus. Tad gali būti, kad nuo kardinolo V.Sladkevičiaus laikų arkivyskupas S.Tamkevičius yra neigiamai nusistatęs prieš A.Brazauską.
Tačiau apie esmę. Ką padarė vyskupų sprendimas: ar paguodė artimuosius, ar sustiprino tikėjimą, ar pagerbė mirusįjį, ar suvienijo katalikus, ar atnešė ramybę?
Nors girdime vyskupų ir kai kurių apsišaukėlių bažnytinės sferos žinovų pasauliečių išvedžiojimus, tačiau tiek kanonine, tiek liturgine, tiek žmogiška prasme, velionį Prezidentą A.Brazauską kai kurie vyskupai traktavo kaip didelį nusidėjėlį, kaip atskirtą nuo Bažnyčios, kaip nevertą katalikiškų laidotuvių, kurių istorinis, tradicinis ir teologinis akcentas – mirusio įnešimas į šventovę, į Mišias.
Stebina dvigubų standartų ir naujų taisyklių išradinėjimas pagal situaciją. A.Brazausko laidotuvėms kardinolas A.J.Bačkis ir arkivyskupas S.Tamkevičius sukūrė kitas taisykles, kurios netaikomos kitiems katalikams. Šis poelgis įrodo būtinybę, kad Lietuvos Bažnyčioje subrendo esminių pasikeitimų būtinybė, kad būtina atstatyti lietuvių katalikų vienybę su popiežiumi, įvesti elementariausią kanoninę tvarką, kurios lietuviško vertimo vyskupai neskuba išspausdinti, būtina vyskupais skirti tuos kunigus, kurie pasižymi tikromis evangelinėmis savybėmis ir elementariausiu žmogiškumu, kurio pavyzdžiu buvo velionis A.Brazauskas.