Jas perprasti ir išgyventi turėtų būti kiekvieno sąmoningo lietuvio reikalas. Juk gimtoji žemė toli, o papročiai gali gyvuoti ir svečioje žemėje. Į dvarelį suvažiavo apie 40 lietuvių. Tiesa, kai kurių antrosios pusės jau ne lietuviai, bet pasirodė, kad nepažįstamais papročiais kitataučiai domisi net labiau nei patys lietuviai.
Visą dieną virė paruošiamasis darbas – moterys pynė vainikus, girliandas, vyrai statė šventės vartus, šakotą kupolę, krovė aukurą ir didelį laužą. Ugnė rūpinosi apeiginėmis dainomis, rateliais, repetavo. Oras – atlantinis, keičiasi kas 10 minučių.
Vandenynas – čia pat, už laukinių pievų. Šventės pradžioje visi susirinko prie vartų, išpuoštų žolynais, ir, nusiprausę sūriu Atlanto vandeniu, įžengė i šventės vietą. Toliau einamas vartų ratelis, vienas vyrų, kitas moterų. Susitikusios poros pasibučiuoja, pasisveikina ties vartais. Po to visi pasklinda po pievą kupoliauti, susiskynę puokštes iš devynių žolynų eina pas burtininkus, kad šie iš žolynų formos, spalvos, nusakytų, kas laukia ateityje. Ratelis vainikais ir baltais apdarais pasipuošusio jaunimo supa žaliąją kupolę, mėto vainikus ir bando nuspėti ateitį. Artėja saulės laida, visi susirenka prie aukuro.
Ugnė su savo tėvu Kriviu Jauniumi atlieka svarbiausias apeigas prie ugnies. Pagerbiama Ugnis, Protėviai, Dievai, aukojama druska, grūdai, midus, skamba dainos ir giesmės, sukasi rateliai. Saulė netikėtai pasveikina susirinkusius. Atliekant Ugnies pagerbimo apeigą ir minint Saulės vardą debesėtas dangus prasivėrė keletui minučių ir tiesiai į aukurą suspindo saulė.
Įsiliepsnojo didysis laužas, ir temstant visi patraukė prie sraunaus upelio, netoliese įtekančio į Atlantą. Daug kas buvo pasiruošę kryžmas su žvakelėmis ir vainikėliais, kurie buvo paleisti į vandenį su vilties linkėjimais.
Su airiškomis dainomis į šventę įsijungė ir keli dalyvavę airiai.
Šį kartą į šventę nebuvo pakvieti visi norintys, o jų galėjo būti kelis kartus daugiau. Buvo tiesiog bandoma įsijausti į šventę, o ateityje planuojama ją plėsti. Rita Kondrotaitė neseniai ėmėsi vadovauti folkloro ansambliui „Dobilas“. Kitom šventėm bus pasiruošta iš anksto – dainos, šokiai, rateliai bus surepetuoti.
Šventės dalyvių atsiliepimai
„Šventės metu tarsi nušvito ir apsivalė širdis, išnyko tas amžinas kaltės jausmas, kad palikom namus, nes Lietuvą mes nešiojamės savyje. Iš krūtinės netikėtai išsiveržė daina, išnyko baimė ir balsas liejosi visa jėga: „Ir pasėjau du liniuku, oiiiiiii... Du liniuku mėlyniuku, ojojoiiiiii...“ (Rūta)
„Praėjusį savaitgalį turėjome nepakartojamą galimybę pabūti nuostabiame gamtos lopšyje vakarų Airijoje ir prisiliesti prie senųjų baltiškųjų papročių.
Rasas pagal senovinius papročius šventėme pirmą kartą, todėl viskas buvo įdomu ir daug kas buvo nauja. Nors patys šokame ir dainuojame, buvo smagu išmokti ir naujų dainų, šokių, daugiau sužinoti apie senąsias baltų tradicijas, kurių laikėsi mūsų protėviai.
Baltai ypač gerbė gamtą, ugnį, pagarbiai ją saugojo. Mums, šiandieniams jauniems žmonėms, gyvenantiems Airijoje, labai svarbu žinoti ir puoselėti savo tautos kultūrą, kalbą, papročius ir tai perduoti ateinančioms kartoms. Esame lietuviai, branginame savo tautos paveldą ir didžiuojamės juo, nesvarbu, kurioje šalyje gyventume.
Esame labai dėkingi Ugnei ir gerbiamam Jonui Trinkūnui už gražią Rasos šventę, už galimybę prisiliesti prie mūsų tautos senovės ištakų.“ (Airijos lietuvių folkloro ansamblio „Lietuviškas dobilas“ vadovė Rita Kundrotaitė)
„Suvažiavome iš visų Airijos kampelių, iš įvairiausių Lietuvos miestų ir kaimų. Susitikome mes, lietuviai ir airiai, švęsti Rasos šventės su ugnies, vandens, akmenų ir medžių apeigom, pievose su dainomis ir šokiais. Sligo apskrityje ant Atlanto vandenyno kranto padėkojome Žemei už visas šias gėrybes ir uždegėme kiekvienas po mažą liepsnelę, kurią paleidome plaukti tamsios upės srove, vėliau susiliesiančia su žvaigždžių atspindžio nutviekstomis Atlanto bangomis.
Vėliau šokome ratu aplink ugnį kupini dėkingumo ir nuolankumo, išlaukdami po trumpiausios nakties auštančios aušros.
Puiku, kad Lietuvoje šie senoviniai papročiai ir tradicijos gyvi ir praktikuojami, Airijoje, deja, jie primiršti. Tačiau mes Airijoje taip pat esame priklausomi nuo metų kaitos, ypač pavasario ir vasaros žaliuojančių mūsų pievų.
Mes pasidavėme urbanizacijai, praradome dalį savo kultūros kartu su beveik prarasta airių kalba; ir gamtos, gyvenimo džiaugsmą iškeitėme į beprasmį pinigų ir daiktų vaikymąsi. Yra toks airiškas posakis: „Tír gan teanga, tír gan anam“, išvertus į lietuvių kalbą: „Tauta be kalbos – tauta be sielos“. Panašus lietuviškas posakis skamba taip: „Gyva kalba – gyva tauta, stipri kalba – stipri tauta“. Prarandama kalba, dingsta dvasia, išnyksta kultūra….
Tačiau pereitas savaitgalis Easky parodė, kad mūsų kultūra ir dvasia puikiai išsilaikiusios, buvo atliktos puikios apeigos, giedamos sutartinės, šokami liaudies šokiai, primindami mums apie besisukantį metų ratą. Tęskime ir prisiminkime visa tai. Su Meile – Jackas O’Sullivanas.“
Senovės akmenys ir ugnys,
Medžiai, druskos ir grūdų aukos;
Įžengėme pro Rasų vartus,
Pro šimtmečių seniai praėjusių vartus.
Žalios Atlanto pievos
Padabino žiedais mūsų plaukus,
Liepsnojanti ugis
Žėrė į dangų tūkstančius žvaigždžių.
Mes dainavom ir šokom
Tą saldžią vidurvasario naktį,
Dėkojom Žemynai
Už svaiginamą ritmą ir dainas.
Kai Jeitsas užgrojo su smuikininku Dūniu,
Visi šoko per naktį kaip Atlanto bangos,
Dabar Kūlgrinda vilioja mus į Sligo,
Ir Europos centras, pasirodo, šalia.
Senieji medžių, akmenų Dievai,
Vandens, vėjų, vandenyno –
Švęskim ir aukokim vėl ir vėl
Ant Prūsų–Airių stebuklingo kranto.
Jack O'Sullivan