Kitaip tariant, D.Grybauskaitės pasirinkimai užsienio politikoje yra tokie akivaizdūs, jog neprimeta didelių mįslių, yra tokie aiškūs, jog, tiesą sakant, stebintis žmogus vien dėl to gali patirti trumpalaikį aklumą (kartais žmogaus prigimtis susiduria su tokiais keistais regėjimo paradoksais).
Nieko savo iniciatyva pernelyg nesupaprastinsiu primindamas paprastą tiesą, jog prezidentės D.Grybauskaitės peršama Lietuvos užsienio politikos versija yra grindžiama B.Lubio interesais, yra pajungta stambiausiojo Lietuvos oligarcho verslo sėkmės įtvirtinimo reikalui.
Nėra jokios abejonės, jog šio magnato, užstačiusio visą Lietuvą, savanaudiški pageidavimai pastaruoju metu tampa Lietuvos užsienio politikos pagrindinėmis gairėmis ir principinėmis nuostatomis. Prezidentės garbei reikia pastebėti, jog JE tai savotiškai pripažįsta, pažymėdama, kad užsienio politika taip pat turi tarnauti žmonių interesams. Kitas dalykas, jog už žmogų čia, regis, yra pripažįstamas tik A.Lubys ir galbūt dar vienas kitas, puoselėjantis panašias ambicijas. Dėl tos pačios priežasties, kaip atrodo, santykių gerinimas su Baltarusija pastaruoju metu tampa dar svarbesne užduotimi nei bandymai pelnyti Kremliaus malonę.
Įprasta žurnalistinė klišė apie A.Lukašenką - paskutinysis Europos diktatorius – truputėlį maskuoja realią padėtį. Baltarusija, žinoma, yra Europos šalis, tačiau A.Lukašenkos režimas savo stiliumi labiau primena Lotynų Amerikos diktatūros tipą nei istoriškai paliudytus biurokratinius Europos totaritarizmus. Iškalbinga jau ta detale, jog fašistiniai ir komunistiniai Europos režimai buvo linkę oponentų naikinimą griežtai dokumentuoti, žudymus apskaičiuoti, kankinimo faktus archyvuoti, kai Pietų Amerikos pavyzdžio diktatūrose oponentai neretai paprasčiausiai pradingsta, ima ir ,,išgaruoja“ režimui neapsikentus (nėra žmogaus – nėra problemos).
Žinoma, kalbėti apie diktatūros stilių, vertinti įsivyravusią prievartą estetikos terminais yra rizikingas dalykas. Tačiau, kaip sakoma, kiekvienas nusikaltimas turi savo braižą, iš tiesų, kiekvienas įvykis, veiksmas, daiktas nori nenori (neišvengiamai) palieka savo individualų pėdsaką, gali būti atpažįstamas stilistiškai. Kaip atrodo, yra rimtas pagrindas pradėti kalbėti taip pat apie kartas nuo karto prasikišantį ,,baltarusišką pėdsaką“ mūsų gyvenimo įvykiuose.
Jeigu manęs neapgauna atmintis, ,,baltarusiškos šaknys“ pirmiausia išryškėjo kovos su vadinamaisiais valstybininkais užmojuose. Valstybininkais andai buvo pavadinti, apkaltinti nebūtais dalykais, šmeižiami tie žmonės, kurie mezgė santykius su opozicija A.Lukašenkos valdymui, rėmė pasipriešinimą autoritariniam režimui arba tarpininkavo tokiai paramai. A.Lukašenkos slaptosios tarnybos neutralizuojant minėtus tarpininkus pasidarbavo iš peties, tačiau, nėra jokių abejonių, sėkmę jų veiklai Lietuvoje užtikrino B.Lubio sukurta žiniasklaidos infrastruktūra.
Konstatuokime faktą - A.Lukašenkos režimui didesnį ar mažesnį pavojų kėlę ,,entuziastai iš Lietuvos“ buvo morališkai sunaikinti A.Lubio žiniasklaidos rankomis. Be to, neutralizuojant tokius išsišokėlius buvo panaudoti tie patys, laiko patikrinti KGB metodai. Dauguma be didesnių išvedžiojimų supras apie ką kalbama, o jeigu kam nors paskutinis sakinys liko neaiškus – siūlau pasiskaityti garsaus disidento, filosofo ir logiko A.Zinovjevo knygą ,,Žiojančios aukštumos“; čia su meistrišku sarkazmu ir taiklia pašaipa aprašoma tai, kaip KGB yra gaminami gandai apie nepageidaujamo asmens ,,lytinį statusą“.
Kai dauguma Europos šalių nuo A.Lukašenkos režimo atsitvėrė šarvuotomis langinėmis, Lietuva gali tapti Baltarusijos atviru langu į platesnį pasaulį. Tai iš principo nėra blogai, draugauti arba bent nesipykti visados yra geriau nei pyktis. Tačiau nesu tikras dėl to, ar toks šiandieninis Baltarusijos valdžios struktūrų suinteresuotumas Lietuva nepavers mūsų šalies anos pusės slaptųjų tarnybų veiklos poligonu. Kaip visi gerai žinome, tironai yra linkę savo problemas spręsti visų pirma remiantis tokiomis tarnybomis.
Lietuva taptų Baltarusijos pereinamuoju kiemu, jeigu būtų sunaikintas mūsų valstybės tarnybų imunitetas, o šalies gyventojų sąmonė – nualinta iki kraštutinės padalos. Šiaip ar taip, pastaruoju metu pagaunu save galvojant, jog
D.Kedžio istorijos keistenybių neįmanoma paaiškinti net galimu banditų suinteresuotumu viską užaštrinti iki kruvino absurdo ribos, noru sunaikinti teisėsaugos imunitetą; čia iš tiesų jau tarsi pradeda ryškėti labiau profesionalių žaidėjų užmojai ir braižas.
Lietuvos valstybei balansuojant ant bankroto ribos, B.Lubys labai ryškiai pasistūmėjo į priekį plėtojant verslus, kaupiant turtus ir įtvirtinant savo privilegijuotą padėtį. Tačiau – nesuklyskite – tai primenu ne dėl to, jog turėčiau piktavališkų užmojų pažadinti socialinę neapykantą, užsiundyti pavyduolius. Meilė visados geriau už neapykantą ir pavydą. Problema iš tiesų ta, jog visų B.Lubio turtų jau nepakaktų siekiant atpirkti žalą, kurią užtraukė jo žiniasklaidos iniciuotos akcijos prieš atominės elektrinės Lietuvoje statybas. Užblokavus tokius planus, šansas buvo suteiktas ne tik Rusijai, bet ir Baltarusijai.
Pastaroji, kaip žinome, ruošiasi pasistatyti atominę jėgainę savo ūkio naudai, bet prie mūsų sienos, netoli Vilniaus, be visa ko kito, užnuodijant Lietuvos upių baseiną. Ar tai ir yra tas išgirtasis Lietuvos užsienio politikos pragmatizmas?