Žinoma, tai nebuvo vis tas pats statinys, pernešamas vis į kitą savivaldybę. Tai nebuvo ir mano asmeninė nuosavybė, kurią norėjau rekonstruoti. Tiesiog toks buvo mano darbas: gauti projektavimo sąlygų sąvadus savivaldybėse, o vėliau, atlikus projektavimo darbus ir visus kitus reikalingus darbus, gauti statybos leidimus rekonstruojamiems objektams. Pavadinkime šį projektą „Vandens bokštų rekonstrukcija Vilkaviškyje, Kaišiadoryse, Jonavoje, Radviliškyje, Kaune, Kyviškėse, Elektrėnuose ir Kazlų Rūdoje“.
Taigi, man reikėjo gauti projektavimo sąlygų sąvadus, o vėliau statybos leidimus dešimčiai bokštų rekonstruoti. Atrodytų, kad darbas pakankamai konkretus ir suprantamas. Juk yra STR 1.07.01:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ ir STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (statybos techniniai reglamentai, išdėstantys Statybos įstatymo nustatytą statinio projektavimo sąlygų sąvado rengimo tvarką ir statybos leidimo išdavimo nuostatas), kuriuose aiškiai ir nedviprasiškai parašyta, ką užsakovas turi pateikti norėdamas gauti pradžioje projektavimo sąlygų sąvadą, o vėliau statybos leidimą ir ką turi veikti Savivaldybės administracijos subjektas.
Norint gauti projektavimo sąlygų sąvadą, reikia į savivaldybę pristatyti prašymą, nuosavybės dokumentus ir t.t. (viso penki punktai). Tuomet projektavimo sąlygų sąvadas išduodamas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo prašymo gavimo (arba atsisakoma jį išduoti).
Norint gauti statybos leidimą reikia pristatyti užpildytą prašymą, statinio rekonstrukcijos projektą, ekpsertizės išvadas ir t.t. (viso dešimt punktų), o tada Savivaldybės administracijos subjektas, gavęs dokumentus, juos perduoda Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo bei projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Komisija protokolu įformina statinio projekto patikrinimo rezultatus ir rekomenduoja savivaldybės merui arba administracijos subjektui išduoti arba neišduoti statybos leidimą. Dar yra terminai, per kuriuos reikalaujama išduoti/neišduoti statybos leidimą t.y. ne vėliau kaip per dešimt dienų (ypatingo statinio statybos leidimą – per penkiolika dienų) nuo dokumentų pateikimo.
Deja, galiu drąsiai teigti, kad nei vieno nei kito reglamento man beveik neprireikė, nors išmokau juos beveik mintinai. Kiekvienoje savivaldybėj turėjau paklusti kažkokiom išgalvotom ir niekur neužrašytom taisyklėm, kurios juokindavo, siutindavo ir stebindavo. Bet kaskart žinojau, kad jei ieškosiu teisybės, tai jos niekada nerasiu arba tai užtruks tiek laiko, kiek jo negaliu ir neturiu teises gaišti.
Teprasideda kelionė:
Jonavos rajono savivaldybė. Projektavimo sąlygų sąvadą gavau be jokių problemų ir nuotykių, o statybos leidimo gavimas jau įtraukė mane į „stebuklų šalį“. Pristačiau reikalingus dokumentus, man pasakė, kada turiu atvykti į Nuolatinės statybos komisijos posėdį. Uždaviau dar nesėkmingą klausimą, kam ir kodėl reikia dalyvauti tame posėdyje, bet aiškaus atsakymo negavau, tik kažkokią piktą repliką, kad būtinai turi dalyvauti projekto vadovas. Atvykome paskirtu laiku į paskirtą vietą. Su savimi dėl viso pikto atsivežiau ir projekto vadovą, ir projekto dalies vadovą, nes nebuvo aišku, kas dabar bus. Buvo juokinga. Įeinam į didelę salę, kurioje sėdi daug žmonių (jie aiškiai komisija, nes sėdi), o dar daugiau žmonių nervingai vaikšto, stovi kažkokiose eilutėse (tai visi tie, kurie nori gauti statybos leidimus).
Nieko nesuprantu, ką turiu daryti. Prieinu prie merginos, kuri priėmė mano prašymą ir bandau atsargiai pasiteirauti, ką daryti. Ji man įbruka į rankas protokolą ir varnelėm sužymi eilutes (tai yra žmonės, su kuriais turiu suderinti savo projektą). Matau, kad turiu derinti su dujininkais, elektrikais ir t.t. Tada ir aš pradedu nervingai blaškytis po salę, klausinėti, kas yra kas, užsiiminėti eilę, priėjus eilei prisitatyti, kas esu, ko noriu.
Nei vienas „dėdė ar teta“ mano projekto net neatsivertė, bet parašus gavau. Gavusi parašus gaunu komandą bėgti susimokėti už statybos leidimą. Gaunu statybos leidimą. Grįžusi namo perskaitau dar kartą minėtąjį statybos reglamentą, bet ten tikrai neparašyta, kas ir kodėl turi dalyvauti Nuolatinės statybos komisijos posėdyje. Liko toks jausmas, kad dariau kažkokį darbą už kažką.
Kaišiadorių rajono savivaldybė. Tai visiškai neįtikėtina savivaldybė, deja, blogaja prasme. Galbūt, žinoma, ne savivaldybė, bet tie padaliniai, su kuriais man teko susidurti. Pirmiausia, čia pirmą kartą gyvenime teko susidurti su reiškiniu, kad atostogaujančių žmonių darbo funkcijų niekas neperima. Tiesiog atėjęs gauni atsakymą, kad tau reikalingas asmuo atostogauja ir turėtum kreiptis po trijų savaičių. Taigi, šitoje savivaldybėje mano reikalai klostėsi kur kas prasčiau. Pristačiau prašymą statybos leidimui ir paklausiau, kada vyks Nuolatinės statybos komisijos posėdis (atsižvelgiant į patirtį jau buvau susitaikiusi, kad turėsiu vykti ir į jį).
Architektė man su neslepiamu pykčiu atsakė, kad to visai nereikia, kad mano projektas gulės pas ją ant stalo ir cituoju „kas ateis pas mane, tas ir suderins“.
Dar išdrįsau paklausti, ar čia nevyksta Nuolatinės statybos komisijos posėdžiai. Pasirodo, jie nevyksta, nes, neva, projektų mažai. Mintyse eilinį kartą skaitau statybos reglamento eilutes, bet vėl susivokiu, kad neturiu pasirinkimo. Tik paklausiau, ką gi man toliau daryti. Leido paskambinti po kokių dešimties dienų.
Bet manęs čia dar laukė siurprizas. Staiga manęs paklausė, ar aš gavau projekto higieninę ekspertizę?
Vėl nelabai supratau klausimo, bet buvau išbarta, kad esu tokia nesupratinga ir kad kiekvienas projektas turi gauti higieninės ekpertizės išvadas. Teko važiuoti į Kauno visuomenės sveikatos centrą, Kaišiadorių skyrių. Vėl rašyti prašymą. Man buvo paaiškinta, kad mano projektas važiuos į Kauną, ten jis bus peržiūrimas ir gausiu išvadas po dešimties dienų.
Mintyse skaičiavau, kiek visa tai truks. O juk turėtum priduoti reikalingus dokumentus ir po penkiolikos dienų gauti statybos leidimą. Skambinu po savaites į Kauną ir man paaiškina, kad mano projektą čia atvežė visai be reikalo, kad jam nereikalinga ta ekspertizė ir kad projektas grąžintas savivaldybei. Po kokių dešimties dienų skambinu Kaišiadorių rajono savivaldybės architektei sužinoti, ar mano projektas suderintas su visų suinteresuotų institucijų atstovais. Gaunu atsakymą, kad tas ir tas suderino, o vat aplinkosaugininkas nederina, nes, sakė, kažkas negerai. Skambinu aplinkosaugininkui, kurio klausiu, kas gi mūsų projekte negerai. O jis juokiasi ir man sako, kad mūsų projektas labai geras, bet architektė padarė klaidą protokole, todėl jis nepasirašė. Vėl, jau eilinį kartą, labai pikta, kad viskas sukasi lyg užburtame rate iš kurio negali pabėgti. Vėl skambinu architektei ir net nebežinau ką sakyti ir kaip jai mandagiai paaiškinti, kad jos šou jau turėtų baigtis. Taip po šimto skambučių, kelių išvykų į Kaišiadoris rankoje turiu išsvajotąjį statybos leidimą. Jaučiausi pasaulio užkariautoja.
Vilniaus rajono savivaldybė. Šita savivaldybė, ko gero, pati keisčiausia, nors tikrai ne blogiausia. Keistas jausmas apima jau tada, kai Vilniaus miesto centre įeini į pastatą ir jautiesi kirtęs valstybinę sieną. Visi aplinkui kalba tik lenkiškai, užrašai lenkiški (gerai, kad ir lietuviški vertimai yra, nes nelabai ką suprasčiau). Tiesa, į visus man reikalingus žmones kreipiausi tik lietuviškai ir niekas su manim neatsisakė kalbėti mano kalba. Taigi, projektavimo sąlygų sąvadą gavau per du mėnesius (primenu, kad reglamentuojama išduoti sąvadą per dvidešimt dienų).
Skambindavau į savivaldybę kas penkias ar septynias dienas ir vis teiraudavausi, ar nėra parengtas projektavimo sąlygų sąvadas. Man kaskart vaikinas ramiai atsakydavo, kad sąvadas dar nėra parengtas.
Po mėnesio aš pradėjau „mojuoti STR-u“ sakydama, kad visgi yra taisyklės, bet bejausmis balsas telefono ragelyje tingiai atsakydavo „tai ką aš galiu padaryti...“. Man kirbėjo klausimas „o ką tu ten veiki ?“, bet tylėjau, nes biurokratų siutinti nepatartina.
Jie visada ras būdų atkeršyti. Kai atėjo laikas pateikti prašymą statybos leidimui, įvykiai vėl klostėsi nenuspėjamom trajektorijom. Prašymą priėmė ir užregistravo, o svarstymą Nuolatinėje statybos komisijoje paskyrė po dviejų su puse mėnesių!
Klausimas, kokiu būdu tuomet galima gauti statybos leidimą per penkiolika dienų? Nežinau, kodėl, bet žinau, kad šita padėtis Vilniaus rajono savivaldybėje jau pasikeitė. Gal atsirado labai drąsių žmonių, kurie nepatingėjo ir kažkur kažkam įrodė, kad tokia tvarka prieštarauja įstatymams.
Paskirtasis Nuolatinės statybos komisijos posėdis vyko didelėje salėje, kur už apvalaus stalo sėdėjo garbioji komisija, o visų, tą dieną, svarstomų projektų vadovai ir kiti atstovai sėdėjo nuošaliau ir laukė kol bus pakviesti. Svarstomų projektų eilė „gyva“, nes jiems (garbiajai komisijai) taip patogiau.
Taigi, jei svarstoma keturiasdešimt projektų, o tavasis koks dvidešimt aštuntas, tai net neįmanoma atspėti, kada bus tavo eilė. Todėl žmonės ateina bei ilgai ir nuobodžiai sėdi laukdami savo išsvajotosios eilės. Turbūt niekada savivaldybėje nebuvo pagalvota apie pagarbą žmonėms, jų laikui. Niekas nesivargina paskirti tikslesnio laiko ar ką nors padaryti, kad žmogui, ateinančiam į savivaldybę, būtų patogiau.
Ten kažkaip iš anksto esi „blogis“ ir priešas, nors visą laiką neaišku, kodėl. Ne kartą apie tai galvojau sėdėdama kokios nors savivaldybės koridoriuje ir ko nors laukdama. Priėjau prie išvados, kad mes, ateinantys iš „šalies“, skubantys, turintys begalę reikalų ir klausimų, ne visada kantrūs ir atlaidūs, tiesiog trukdome jiems „viduje“ ramiai gyventi, neskubėti, niekada nepersistengti. Mes jiems tiesiog nepatogūs.
Statybos leidimą gavau ir šioje savivaldybėje, bet beveik trimis mėnesiais vėliau. Rezultatas: atėjo žiema ir numatyti darbai negalėjo būti vykdomi. Prarandami laikas ir pinigai. Užsakovas širsta ir nenoriai tiki, kad dariau, ką galėjau.
Kauno miesto savivaldybė. Lai kauniečiai nesupyks, bet „Kaunas yra Kaunas“. Projektavimo sąlygų sąvadą gavau be problemų, statybos leidimo prašymą pridaviau taip pat sklandžiai, komisiją paskyrė po savaites, kas maloniai nustebino po Vilniaus rajono savivaldybės.
Aišku, vėl reikia dalyvauti, bet jau dabar visiškai neaišku, kas laukia šį kartą. Nuolatinė statybos komisija pradeda darbą kažkurią valandą. Tą minutę atidaromos salės durys, pro kurias virsta masė žmonių, kurie, kaip ir aš, labai nori gauti statybos leidimą.
Salėje sėdi kažkokie komisijos nariai, kurie beveik tuojau pat pradeda skirstytis, lyg darbas būtų baigtas. Prasibraunu pro žmones ir kažkaip gaunu savo projektą su protokolu, kuriame kažkas mano projektą derina, o kažkas turi pastabų. Ieškau to kažko, kuris jau spėjo išeiti.
Vėl laukimas ir sienų trynimas. Sulaukiu įspūdingos ponios, kuri man niekaip negalėjo išaiškinti, kas jai nepatiko projekte. Susidarė įspūdis, kad ji tiesiog nesuprato apie ką kalba, todėl ir nederino projekto. Sukaupusi visą drąsą ir kantrybę išsireikalauju papunkčiui man išdėstyti, ką turiu pataisyti. Lekiu į Vilnių ir taisau.
Kitą dieną lekiu į Kauną ir priduodu pataisytą projektą. Mano projektas papuola į kitą komisiją, todėl tenka laukti dar savaitę.
Po savaitės vėl vairuoju į Kauną, įbėgu į salę, kurioje senyvas vyriškis su didžiausiu pasitenkinimu veide deda spaudą „neišduoti statybos leidimo“.
Apmaudo ašaros pradeda kauptis kažkur gerklėje. Stengiuosi valdytis ir mandagiai pasiteirauju, kodėl, kas negerai. Atsakymas mane pribloškia: „ne taip lapai sunumeruoti“. Šį kartą mano nervai neišlaikė ir aš pusiau nevalingai riktelėjau „neeee“.
Kažkodėl jis atkreipė į mane dėmesį ir leido pernumeruoti lapus, taip, kaip jis ir tik jis to nori. Niekaip nesuprantu, kaip projektui, kuris yra suderintas su užsakovu, kuriam atlikta ekspertizė, kuris patvirtintas ir suderintas su visom suinteresuotom tarnybom, neišduodamas statybos leidimas, nes blogai lapai sunumeruoti. Nepykit, bet pasikartosiu: „Kaunas yra Kaunas“.
Statybos leidimą gavau, bet pažadėjau sau ilgai į Kauną nevažiuoti.
Radviliškio rajono savivaldybė. Šioje savivaldybėje vėl teko susidurti su naujom taisyklėm, kurios mistiškai niekur neskelbiamos, o ištraukiamos kaip kokie koziriai žaidimo pabaigoje. Kadangi visos „linksmybės“ prasidėjo Nuolatinėje statybos komisijoje, tai nuo to ir pradėsiu. Paskirtą dieną ir valandą iš Vilniaus atvykstu į Radviliškį.
Mane įleidžia į erdvią amfiteatrinę auditoriją, kurioje prie kai kurių vietų yra lapeliai su užrašais „Aplinkosaugininkai“, „VST“ ir t.t. Iškart prisimenu, kaip blaškiausi Jonavos savivaldybėje po salę, bandydama atspėti, kas yra kas, todėl čia apsidžiaugiu, kad nereikės uždavinėti kvailų klausimų „Gal jus esate elektros tinklų atstovas?...“.
Gaunu savo protokolą (ir vėl prisimenu, kad čia visai ne mano darbas su juo blaškytis), man pažymi varneles, kurios man „rodo kelią“ link išsvajotojo statybos leidimo. Devintą valandą startas duodamas ir visi bėgam derinti projektus. Bėgu prie vieno, prie kito, prie trečio atstovo. Viskas sekasi, vėl niekas net nepasižiūri į projektą, jau beveik matyti finišas, bet prieinu prie aplinkos apsaugos agentūros atstovų ir užstringu.
Aplinkos apsaugos agentūros atstovas su pasibaisėjimu ima mano projektą ir pradeda man aiškinti, kad jis net neįsivaizduoja, ar aplinkos apsaugos dalis padaryta teisingai, kad jis tam neturi pakankamos kompetencijos ir šis projektas turėtų būti vežamas į Šiaulius ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas turi jį peržiūrėti. Pirmas klausimas, kuris man sukasi galvoje „Tai ko čia esi, jei nesi kompetetingas projektus peržiūrėti ir suderinti?“, o antras klausimas „kur parašyta kad aš kažkada kažkur turėjau vežti projektą arba kas man tai pasakė?“.
Vėl norėčiau ir galėčiau „mojuoti“ visagaliu STR-u ir šaukti, kad jie nesilaiko įstatymų, bet vėl prisimenu, kad naudos nebus. Palieku savo projektą, kurį man tas ponas žada nuvežti į Šiaulius (suprask tai kaip didelę paslaugą). Po savaites vėl važiuoju į Radviliškį, kur tas pats labai savimi patenkintas ponas paduoda man suderintą projektą. Gaunu statybos leidimą, bet jau net džiaugtis nesinori, nes jaučiuosi nuolat apgaudinėjama.
Vilkaviškio rajono savivaldybė. Neatsitiktinai šią savivaldybę pasilikau pabaigai. Jai skirčiau pirmąją vietą kategorijoje „Padarykim, kad visiems būtų kuo blogiau“.
Šį kartą pradėsiu pasakojimą iš pradžių, nes jau pradžia įdomi. Pirmoji mano užduotis – gauti projektavimo sąlygų sąvadą.
Skambinu į Vilkaviškį ir aiškinuosi, kada man atvažiuoti (nes kelias nuo Vilniaus ilgas, nesinori šiaip važiuoti). Sužinau priėmimo dienas ir valandas, bet dar paaiškinu poniai, kuri atsakinga už projektavimo sąlygų sąvado išdavimą, kad važiuosiu iš Vilniaus, todėl norėčiau būti tikra, kad mano prašymą ji priims.
Sutariam dieną ir po poros dienų vykstu į Suvalkiją. Atvažiuoju ir randu užrakintą kabinetą. Kreipiuosi į „smarkiai užsiėmusius“ vyrus, kurie dirba gretimame kabinete. Jie man paaiškina, kad minėtoji ponia išvyko į Vilnių (vyrai net paaiškino, kad ji į kažkokį masažą išvyko, nors šiuo metu neserga ir dirba). Aš, neįtardama nieko blogo, klausiu, kam tokiu atveju įteikti prašymą.
Vyriškis man atkakliai tvirtina, kad niekam, kad tik ji viena gali priimti mano prašymą ir dokumentus. Ką žmogus turi jausti tokiu momentu? Nuvažiuoti keturi šimtai kilometrų „savo malonumui“.
Važiuoju kitą dieną, randu „nuostabiąją“ ponią, kuriai labai norisi ką nors padaryti, bet tenka valdytis, priduodu prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti ir po kurio laiko jį gaunu. Po gero pusmečio vėl reikia vykti į tą pačią savivaldybę gauti statybos leidimą. Prašymus statybos leidimui gauti priima žmogus, kurį galėčiau apibūdinti kaip idealų biurokratą, nes jam visiškai neįdomu, ką tu sakai, jis visiškai nekreipia dėmesio į tai, kas parašyta, bet puikiai išmano, kaip palengvinti darbą sau.
Pavyzdžiui, jis man aiškina, kad visus pridedamus dokumentus turiu įrašyti skaitmeninėje laikmenoje, bet būtent tuo formatu, kokiu jis pageidauja. Bandau prieštarauti, nes važiuoti į Vilnių labai jau toli, bet jis gana nuoširdžiai paaiškino, kad jam tuos failus reikia kažkur įrašyti būtent tokiu formatu. Lyg man tai turėtų rūpėti. O man reikia vėl važiuoti į Vilnių.
Vėl jaučiu, jau eilinį kartą, kad dirbu ne tik savo darbą, bet kažkokio pono biurokrato darbą. Apmaudu, bet dirbu toliau, nes laikas spaudžia. Pas minėtąjį poną važiavau keturis gal penkis kartus, kol kantrybė baigėsi. Taip ir nesupratau, ko jis norėjo, nes kiekvieną kartą jis kėlė vis kitus reikalavimus, trūko vis kitokių dokumentų.
Teko kreiptis pagalbos į pono biurokrato vadovus, tada pagaliau mūsų projektas buvo paskirtas nagrinėti Nuolatinėje statybos komisijoje. Statybos leidimas neišduotas, nes kažkokie brėžiniai architektei nepatiko.
Kruopščiai užsirašau, ką reikia perdaryti, kad patiktų šitai architektei ir taisau projektą pagal jos pageidavimą. Jau žinau, kad projektas turi būti derinamas prie konkretaus asmens. Viską parengus vėl vežu projektą tam ponui idealiajam biurokratui ir tikiuosi, kad dabar architektei viskas patiks.
Deja, vėl nusivylimas. Architektė jau nebedirba savivaldybėje, kitos nėra, todėl Nuolatinės statybos komisijos posėdžiai nevyksta.
Laukiu, kada bus priimta į darbą kita architektė. Po kokio mėnesio (šis laikas nėra tikslus) gaunu pranešimą, kad galiu atvykti į Nuolatinės statybos komisijos posėdį. Važiuoju į posėdį (į Vilkaviškį iš Vilniaus vykstu jau nežinia kelintą kartą). Vėl laukiu netikėtumų. Juk nežinau, ko nori naujoji architektė, kas jai patinka, o kas ne.
Mano džiaugsmui ir nuostabai, naujoji architektė labai simpatiška ir maloni moteris. Beveik visas buvusios architektes pastabas ji pripažįsta nereikšmingomis (o kiek laiko aš praradau!) ir aš gaunu išsvajotąjį statybos leidimą. Išeinant iš šitos savivaldybės man norėjosi apkabinti naująją architektę ir pasakyti jai, kad ji visai nepanaši i biurokratę.
Baigiant savo pasakojimą, teisingumo vardan, turiu pasakyti, kad dar teko dirbti Elektrėnų ir Kazlų Rūdos savivaldybėse. Bet nieko blogo apie jose vykstančius reiškinius ir žmones aš tiesiog negaliu pasakyti, todėl tik galiu pavydėti visiems, kuriems teks tvarkytis reikalus šiose savivaldybėse.
Nuostabi mano kelionė tęsėsi pakankamai ilgai, kad galėčiau tvirtinti, jog neverta kalbėti apie jokius saulėlydžius. Biurokratijos saulė yra pačiame vidurdienyje ir spigina taip, kad galvą neretai skauda. Gaila, bet neskaičiavau, kiek darbo valandų man reikėjo, kiek degalų teko sudeginti, kad įveikčiau visus kliūčių ruožus savivaldybėse.
Pradėdama darbą aš tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kas vyksta ten, „viduje“. Ir nors niekada stengiuosi neturėti išankstinių nusistatymų, tačiau dabar simpatijos biurokratams nejaučiu ir žinau, kuo ir kokia niekada nenorėčiau tapti.