Personalo konsultantų įmonės „Primum Esse“ vadovės S.Grudienės kalboje per verslo skatinimo renginį „Versli Lietuva“ klausimai skambėjo nuolat. Kokius gebėjimus noriu patobulinti? Kada būnu laimingas? Kai buvau patekęs į duobę, kas man padėjo pakilti iš duobės ir koks buvo mano indėlis į problemos sprendimą? Ką norėčiau būti nuveikęs senatvėje? Rasti atsakymus svarbu ne tik verslininkams, bet visiems, norintiems pažinti save.
lrytas.lt uždavė kelis klausimus S.Grudienei apie verslumą ir optimizmą kritinėse situacijose.
– Kas kliudo lietuviams užsiimti verslu? Ar kuo skiriamės nuo kitų tautų?
– Yra vadinamasis lietuviškas charakteris. Jei į jį įsijaučiame, pradedame galvoti, kad tikrai esame tokie - neaktyvūs, nepakankamai kūrybingi, vykdytojiški, nelinkę turėti ambicingų tikslų ir rizikuoti juos įgyvendinant.
Kitas dalykas – tai, kad mes neturime gyvos verslo tradicijos. Tik dabar auga karta, kuri gimė šeimose, užsiimančiose verslu. Pasaulyje daug kur galime matyti ištisas dinastijas, plėtojančias tą patį verslą. Jei tėvai turi restoraną, tai vaikas nuo mažų dienų jame sukiojasi, mokosi pasitikti klientus ir juos aptarnauti. Taip po truputį įsijaučia, ir tikėtina, kad užaugęs norės tęsti tėvų verslą. Mūsų verslioji senelių karta buvo ištremta arba jau išmirė, sovietmečiu kažką daryti buvo spekuliacija, tad dabar verslumo tradiciją tenka kurti tarsi iš naujo.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad apie trečdalį Lietuvos gyventojų nori turėti stabilų, ramų darbą, jame kiekvieną dieną dirbti nuo aštuonių iki penkių, o uždarę darbovietės duris – apie darbą nebegalvoti. Galbūt kai kurie visai ne darbe, o kur kitur atranda gyvenimo prasmę. Gal puoselėja sodą, leidžia laiką su vaikais ar turi kokį nors pomėgį.
Kiti nori užsiimti verslu, bet bijo ką nors pradėti, nes aplinka nėra labai palaikanti, veikiau – netgi stabdanti. Mus riboja tokie apibendrinimai kaip „visada“, „niekada“, „niekas negali“, „man tikrai nepavyks“, „čia ne man“, „man turėtų padėti“, „aš geresnis už kitus“, „manęs neįvertino“. Daugybę tokių nuostatų esame kaip kepures ant galvos užsidėję. Jei nejaučiame, kad jos mums galvas veržia, mūsų mąstymą riboja - greičiausiai nieko naujo nepradėsime.
– Daug kas jums prieštarautų – gerai būti optimistu normalioje vakarietiškoje visuomenėj, o pas mus valdžia mokesčius sukėlė, visi kaip ant peilio ašmenų vaikšto.
– Negaliu kalbėti už visus. Yra žmonių, kuriems iš valdžios institucijų reikia daugybės leidimų ar patvirtinimų. Bet laikausi nuostatos, kad visada yra kažkas, kas pasiekiama tavo rankomis. Pirmiau padaryk tai, ką pats gali, pasižiūrėk, kuo tau gali padėti esantys šalia. Tada jau mesk žvilgsnį labiau į tolį.
Situacija sudėtinga? Kritinės situacijos ne visada mus žlugdo, jos kartais įjungia mūsų kūrybiškumą. Nemažai žmonių sako, kad sunkmetis pakeitė jų žvilgsnį į pasaulį. Vienam pasikeitė požiūris į jo butą – jis staiga pradėjo atrodyti nebe toks mažas, nes galimybės sumažėjo. Kitas neturėjo pinigų kelionei atostogoms į užsienį, ir atrado, kad Lietuva yra labai graži šalis. Dar kitas žmogus atrado džiaugsmą būti su vaikais, nes iki šiol tam tiesiog neturėjo laiko, nes buvo visas versluose paskendęs.
Aišku, yra tokių, kuriems šiandien tikrai labai sunku, nes liko be darbo ir be pajamų. Bet ir tarp jų yra tokių, kurie ne dejuoja ar piktinasi, o mobilizuojasi ir sugalvoja, kaip išsisukti.
Kritinės situacijos pirmiausia žlugdo tuos, kuriems niekada negana, kurie ir klestėdami yra nelaimingi, nes mato, kad kažkas šalia dar daugiau turi ar gali.
– Kaip žmones veikia aplinkinių nuomonė? Juk dažniau jie ne paskatina, bet kaip tik nuleidžia ant žemės.
– Neseniai teko kalbėti radijo laidoje. Viena ponia per tą laidą pakomentavo: „Mano dukra turėjo gražių verslo idėjų, bet aš jai pasakiau – vaikeli, tu neprasidėk, pražūsi“. Jei kreipsim dėmesį į aplinką, kuri mums sako – nebandyk, neišeis, tada nieko ir nepradėsim.
Į negatyvių, ribojančių minčių ratą įsisukti labai lengva. Dažnai būna, kad susėda krūva žmonių ir pradeda kalbėti, kaip čia blogiau viskas gali vykti. Tokį mūsų elgesį nulemia savisaugos instinktas – mes nesąmoningai reaguojame į tai, kas gali būti mums pavojinga.
Bet žmogus – sąmoninga būtybė. Vadinasi – galime sąmoningai pasirinkti, į ką kreipti dėmesį, o į ką – reaguoti mažiau. Mano pasiūlymas – mažiau energijos skirti išorei, o pasižiūrėti į save.
– Į save vienaip ar kitaip žvelgiame nuolat. Kaip žiūrėti, kad pastebėtume tai, ko nematėme anksčiau?
– Į žmogų galima pažvelgti iš trijų perspektyvų. Pirmiausia – AŠ. Paklausti savęs, koks esu ir ką sugebu. Kita perspektyva – KITI. Ji yra susijusi su aplinkiniais – kaip aš bendrauju, ką kitiems galiu duoti. Trečioji perspektyva – kontekstas. Aplinka, kurioje mes esame, situacija, jos galimybės, kurias verta išnaudoti ir rizikos, kurias reikia suvaldyti.
Vaikystėje tikrai visi buvome kūrybiški ir tuo neabejojome, buvome linksmi be jokios priežasties. Buvome užsispyrę, ir nenurimdavome, kol gaudavome tai, ko siekėme. Tada labai drąsiai svajojome – būsiu lakūnas, balerina, gydytojas... Ir jei kas nors sakė: „Vaikeli, taip nebus“, tiesiog nekreipėme į tai dėmesio. Lyderiui būtent tokio vaikiško tikėjimo labai reikia. Jei koncentruosimės į tai, kad kažkas riboja, tai ir liksime ten, kur esame.
Norėdami geriau pažinti save, turime užduoti daug klausimų. Ar pažįstu save? Pasitikiu savimi ar abejoju? Gyvenu taikoj su savimi ar kaltinu dėl nesėkmių, kurios kartais priklauso nuo manęs, o kartais net nepriklauso? Gal kiti man atrodo teisingesni? Gal beveik visada jaučiuosi teisus ir gyvenu su nuostata, kad kiti man trukdo atsiskleisti?
Gerai būtų pasiimti popieriaus lapą ir pieštuką, susirasti ramią vietelę ir atsirinkti – kurie dalykai iš to, ką apie save supratau, gali man padėti, yra naudingi, o kurie – riboja, trukdo judėti į priekį. Kai žinau, kuo esu stiprus ir ko man trūksta, galiu pradėti galvoti, ko aš noriu. Kokius gebėjimus noriu patobulinti? Kada būnu laimingas? Ką pasiekęs jausiuosi laimingas? Kai buvau patekęs į duobę, kas man padėjo pakilti iš duobės ir koks buvo mano indėlis į problemos sprendimą? Ką norėčiau būti nuveikęs senatvėje?
– Kam tiek daug klausimų?
– Lyderystė yra apie klausimus, ne apie atsakymus. Lietuviai problemas dažnai įvardija kaip diagnozes: „Mažas atlyginimas“, „Blogos sąlygos verslui“. Jeigu diagnozė – esu neįgalus kažką padaryti pats, kažkas turi man padėti. O jeigu problemą formuluojame kaip klausimą, energiją nukreipiame į tai, kad rasime atsakymą.
Klausimuose visada yra veiksmažodis – veiksmą reiškiantis žodis. Mūsų leksikone galėtų būti daugiau veiksmažodinių formų. Jei žmogus kalba daiktavardžiais, vadinasi, jis tapatina save su esama situacija ir joje pasilieka. Nesu linkusi to absoliutinti, bet įdėmiai klausydamiesi aktyvių ir pasyvių žmonių, tikrai pajusite skirtumą.
– Tačiau galima klausti ir „Kodėl man taip nesiseka“. Tai yra klausimas, tai yra veiksmažodis. Tik nežinia, ar toks klausimas ir veiksmažodis padės, ar užkirs kelią į priekį.
– Žinoma, svarbu, kokius klausimus sau užduosime. Nuo mažų dienų mus moko kalbėti problemų kalba – klausti, kokie yra sunkumai ir kokios jų priežastys. Taip visai nesunkiai galima nueiti ir iki „Kas yra kaltas“, o jei pradedame ieškoti kaltų, galima sakyti, kad jau nustojome judėti į priekį.
Tačiau yra kita kalba – sprendimų kalba. Čia pradedame nuo klausimų: „Kokį tikslą noriu pasiekti tos idėjos vedamas?“, „Kokius turiu resursus?“, „Kokios yra sėkmės prielaidos?“.
Pasigilinę, kaip mes analizuojame situaciją, galime spręsti, ar labiau esame linkę į problemas, ar į sprendimus. Negaliu teigti, kad vienas būdas yra labai geras, o kitas – labai blogas. Jie abu gali būti naudojami. Tiesiog problemų kalba naudingesnė, kai aiški istorija, kai mes žinome tikslų procesą ir galime išsiaiškinti priežastis, kliūtis, suskaičiuoti ir pasverti. Kai einame į kažką nauja, neatrasta ir nežinoma, ši kalba niekur nenuves, nes nežinome priežasčių. Tada naudingesnė sprendimų kalba, kuri mums padeda mesti žvilgsnį į priekį, tarsi pasimatuoti sau tą akimirką, kai tikslas jau bus pasiektas.
– Tačiau ką daryti, jei silpnybės akivaizdžiai persveria stiprybes?
– Trūkumus tikrai galima paversti stiprybėmis.
Jauni žmonės, pradedantys savo verslą, dažnai abejoja savimi – kokie jie čia lyderiai. Tačiau kai išdrįsta pristatyti savo „beprotišką“ idėją galimiems partneriams ar rėmėjams, kai parašo verslo planą ir gauna finansavimą, pamato, kad jaunystė nėra tik trūkumas. Tai yra ir galimybė, nes jauni žmonės - drąsesni, kūrybingesni. Galų gale – jiems daugiau leidžiama klysti.
Labai svarbu drįsti būti netobulu. Nuo ėjimo į priekį kai kuriuos mus stabdo vaikystėje įkaltas principas – jei negali padaryti tobulai, geriau nedaryk niekaip. Bet ar visko visada gyvenime reikia dešimčiai balų? Gal ir septyni balai yra neblogai? Galbūt jūsų klientams nereikia, kad viskas būtų išieškota iki paskutinio siūlelio, galbūt jie nori paslaugos greičiau, galbūt jie sugrįš pas jus dėl to, kad nuoširdžiai su jais bendrausite ir rūpinsitės.
– Kaip bendrauti su kitais? Daugelis sėkmės mokytojų moko manipuliacijos technikų, tačiau žmonės juk įsižeis, pajutę, kad jais manipuliuojama.
– Arbingerio instituto mokslininkai išskyrė dvi galimo požiūrio į žmones kryptis. Pirmoji – kai mes į kitus žmones žiūrime kaip į lygiaverčius partnerius. Yra liaudyje toks posakis: „Žmogus žmogui – žmogus“. Antroji – kai kitas žmogus laikomas objektu, kuriuo galima pasinaudoti, bandoma priversti jį dirbti mūsų interesams, juo manipuliuoti.
Kai į kitus žiūrime kaip į žmones, mes patys siekiame su jais sutarti, juos suprasti ir būname žmogiški. Kai į kitus žiūrime kaip į objektus, iš kurių galima kažką išpešti, patys būname mažiau žmogiški ir ilgainiui ši tendencija tik stiprėja
Gali būti, kad nebūdami žmogiški, mes pasieksime savo tikslą. Kartais vadovai neslėpdami aiškina: „Šimtai darbuotojų už jų durų stovi“, „Jei ne tas, tai kitas dirbs“, „Dabar sunkmetis – kurgi jie dėsis“. Bet toks požiūris toli nenuves. Baigsis sunkmetis. Arba darbuotojų kantrybė.
Galų gale - kiekvienas iš mūsų pažįstame žmonių, kurių nenorime susitikti, kuriems nesinori sakyti „labas“ – nes būtent esame patyrę, jog jie žiūri į žmones kaip į objektus. Toks požiūris pasmerkia vienatvei.
– Šiuolaikiniai guru dažnai sako, kad žmogus gali pasiekti viską, jei tuo tikės. Kai kurie net siūlo padauginti savo svajonę iš dešimties kartų. Toks tikėjimas veda į rojų ar į aklavietę?
– Aš sakyčiau, kad tai yra kraštutinumas. Kai esame patikėję savo menkomis galimybėmis ir jaučiamės nuo to pavargę, kalbos, kurios akcentuoja visagalystę, skamba patraukliai. Įsitikinimų švytuoklė metama į kitą pusę – kad nėra jokių ribų, kad reikia kuo daugiau norėti... Manau, jog būtent todėl šiandien visi guru apie neribotą finansinę laisvę bei ranka pasiekiamus „ferarius“ yra gana populiarūs.
Švytuoklė taip ir svyruoja, o tiesa yra kažkur per vidurį. Kai kuriuos žmones kalbos apie dešimtį kartų padidintas svajones įkvepia. Jie ryžtasi kažkam, ko nedarė iki šiol, kažko imasi, siekai. Ir pasiekia.
Bet tikrai ne visiems tinka šis kraštutinumų akcentavimas. Gal man visai nereikia tos mano svajonės didinti dešimtį kartų? Gal pakaks vieno karto? Taip, žmonių galimybės tikrai yra labai didelės. Ir tikrai neišnaudojame jų visų. Gaila tik, jeigu pagrindinis akcentas kalbant apie svajones dedamas į pinigus, turtus, greitą sėkmę...
Galima svajoti ir apie tai, kaip gyventi harmonijoje su savimi ir gamta. Galima svajoti padaryti kažką gero žmonėms – pažįstamiems ar nepažįstamiems.
– Kiek apskritai verta svajoti? Juk yra sakančių, kad reikia neprisirišti prie siekių.
– Labai svarbu yra būti čia ir dabar. Praeitis ir ateitis svarbios tiek, kiek tai padeda dabar judėti į priekį. Nesakau, kad mes turime užbraukti praeitį, pamiršti istoriją. Tiesiog tai neturi tapti ribojančiu veiksniu.
Vienas iš aktualių pavyzdžių – atgarsių visuomenėje sulaukęs ir Seime užstrigęs įstatymas prieš fizines bausmes vaikams. Vienas iš dažniausiai skambėjusių argumentų buvo: „Mane mušė, kai buvau vaikas ir užaugau neblogu žmogumi, todėl ir kitus vaikus tegul muša“. Jie nesusimąsto, kad pasikeitė laikmetis, auga visai kitokia vaikų karta, kad deklaruojame kuriantys demokratišką visuomenę. Čia matau akivaizdžiai ribojančius įsitikinimus.
– Ką patartumėte tiems, kurie ketina pradėti savo verslą ir dabar žengia pirmuosius žingsnius?
– Idėja. Jei nori pasiekti sėkmę, visų pirma reikia turėti idėją. Tada - imtis tą idėją įgyvendinti. Tuomet, po daugelio metų kryptingų pastangų aplankys sėkmė. Ji tikrai bus kitokia, negu mes įsivaizdavome pradžioje, nes aplinkybės daro didelę įtaką. Bet sėkmė bus.
Maži žingsniai. Nebūtina pradėti nuo milijoninės paskolos. Tai gali būti jūsų ir jūsų draugų intelektinės pastangos ir minimali finansinė investicija. Svarbu nepamiršti, kad verslas – tai ne pinigų mašina. Verslas yra galimybė pačiam įgyvendinti idėją, o pinigai ateis tada, kai atiduosite jėgas tam, ką tikrai mėgsti.
Nuolatinis mokymasis. Jums tikrai teks kaip pirmokams mokytis verslo abėcėlės. Bus klaidų ir jas taisyti teks patiems. Gera žinia ta, kad klientai už klaidas kartais susimoka. Jie nežino, kad tai buvo klaida, nes rezultatu būna patenkinti.
Atkaklumas, ištvermė. Bus dienų, kai jausitės kaip akmenį į kalną ridenantys sizifai. Bus žmonių, kurie norės, kad jaustumėmės labai maži. Mūsų pasirinkimas – ar jaustis „Atsiprašau, kad gyvenu“, ar suvokti, kad dabar paradui vadovauja jis, bet rytoj aš pasieksiu savo tikslą.
Sąmoningumas. Gali būti, kad kai kurie darbai bus tiesiog per dideli. Galbūt nuspręsite keisti kryptį ar sustoti. Tačiau tai turi būti apgalvotas ir Jūsų pačių padarytas sprendimas.
Apibendrinant – svarbu gyventi taip, kad nebūtų jausmo: „Ne aš gyvenu savo gyvenimą, o mano gyvenimas mane gyvena“.
Linkiu drąsos ir tikėjimo savimi.