Ne, čia ne dar vienas straipsnis apie „Lietuvą be kabučių“, baisų gelžbetonio tortą Vilniaus centre, kurį gynė pulkelis viešojo intereso puoselėtojų, norinčių matyti miestą žmonėms, o ne piniguočiams. Ne apie juos. Rašau apie tai, kodėl ir kam rašančiųjų rankos įprato žaginti žodžius, apspausdžiant juos kabutėmis, kaip „Supermamų“ forumas šiukšlina kalbą begaliniais šypsniukais, linksiukais, mirksiukais ir lotuliukais, nes be jų nedrįsta ir nemoka reikšti minčių gimtąja kalba.
Smulkmena? Nebeturiu prie ko kabinėtis? Ne, tai nė velnio ne smulkmena. Kabučių barstymas ant paprastų žodžių – tai įbaugintos, pratusios dėl visko atsiklausti, viršininkų nekenčiančios ir kartu juos garbinančios žmogystos sielos atspindys.
Pažiūrėkim iš arčiau. Tas, kas ten, tekste apie Šiaurės Korėjos futbolininkus, pakabino tas bailias ir kvailas kabutes, nėra tikras, ar jam leidžiama naudoti žodį „prižiūri“, kalbant apie veiksmą, kurio kitaip, kaip priežiūra, net ir nepavadinsi.
Tai bailaus baudžiauninko, užguito vargšo refleksas, kaip žmogelio, kuris ką nors kalbėdamas savo paties vardu, kosčioja, kaltai šypsosi ir gniaužo prakaituotas iš susijaudinimo rankas. Jis nežino, ar jam apskritai leista pasisakyti tuo klausimu, ar jis čia neperžengė to, ką jam leido ponas.
Mėgstamas komentaras prie mano straipsnių: kas tau davė teisę mus čia mokyti? Nes juk kažkieno turėjo būti suteiktas leidimas, ypač kai autorius daug kam atrodo pernelyg jaunas, kad galėtų reikšti savo nuomonę. „Mums nereikia geltonsnapių pritarimo ar nepritarimo“, rašė skaitytoja Sofija, pasipiktinusi straipsniu apie prezidentą A.Lukašenką iš Baltarusijos, apsilankymu pradžiuginusį mūsų runkelius. Pasak jos, vyresnė karta atskiria grūdus nuo pelų, ir leidimo su savim kalbėti kažkokiems pienburniams nedavė.
Kabutės, naudojamos paprastų žodžių apsaugai – kabinamos lyg baiminantis, kad kas nors gali ne taip suprasti - tai nusižeminęs išankstinis atsiprašymas ant popieriaus. Kai buvau vaikas, radau mokykliniame matematikos vadovėlyje tokį sakinį: „žirgas pasiekia 30 km/h greitį, „įsibėgėjęs“ 200 m atstumu“.
Žirgas, kažkokios įbaugintos korektorės (ar stilistės) galva, turbūt negali įsibėgėti. Įsibėgėja, galvojo ji sustingusiomis iš baimės smegenėlėmis, turbūt tik žmogus, todėl geriausia būtų atsiprašyti iš anksto už tokį žodžio vartojimą, kuris nėra leistas ir aprobuotas dokumento su violetiniu antspaudu arba storo ir autoritetingo žodyno.
Kalba yra sąmonės atspindys. Vienas pažįstamas, per ilgai nugyvenęs už Lietuvos ribų, atvažiavo į Vilnių, ir ten kažin kokiai valdiškai kontorai reikėjo patvirtinti, kad negyvena tam tikrame bute. Nuėjęs per Senamiestį į reikiamą biurą ir pravėręs girgždančias duris ant surūdijusios spyruoklės, tas žmogus suraitė popierių (buvo liepta rašyti „laisva forma“), kuriame, be kita ko, buvo sakinys: „Aš, toks ir toks, tvirtinu, kad...“.
Būtybė, dirbanti toje įstaigoje ir paėmusi į rankas jai paduotą popierių, vos nepradėjo tankiau kvėpuoti, perskaičiusi tokį įžūlumą. „Ką jūs čia tvirtinat? Jūs nieko negalit tvirtinti, viską tvirtinam mes. Imkit ir rašykit iš naujo. Ir rašykit – tokio ir tokio, gyvenančio ten ir ten PAREIŠKIMAS.“
Mintis, kad žmogus galėjo sau prisiimti šventą, iš aukščiau duotą funkciją (tegul tik veiksmažodį panaudojęs), jai buvo tiesioginis pasikėsinimas į gamtos ir Dievo nustatytą tvarką.
Kinijos imperatorius kadaise draudė kitiems dėvėti geltonus rūbus, nes jie buvo tik paties imperatoriaus žyma ir privilegija. Toji vargeta, trinanti kėdę ir alkūnėmis poliruojanti nuzulintą, švarplėtą stalą varganoje kontoroje tarp nuspardytų sienų, žinoma, nebuvo imperatorienė – tačiau ji buvo valdžios atstovė, aukštesnė už paprastą žmogų ir net turinti savo veiksmažodį, kuris buvo jai vienai skirtas. Tai buvo jos mažytė, apgailėtina valdžia, ir ji tos valdžios nesiruošė be kovos atiduoti.
Suaugusios galvos smegenys turbūt yra labiausiai užsispyrusi medžiaga pasaulyje - kai jau subrandintos tam tikru būdu, tai nors kuolą tašyk – nebepakeisi.
Kažkada, kai Lietuva dar buvo visai jauna, vos prieš kelerius metus atsikūrusi valstybė, juokiausi iš sovietmečiu susicukravusių individų, kalbėjusių apie „užsienietiškus automobilius“ (suprask, ne rusiškus) ir iš tų, kas kalbėjo apie „komercines parduotuves“ tuomet, kai valstybinių parduotuvių šalyje jau seniai nebebuvo.
Vienas garbus žurnalistas, anuomet gerai žinomas Lietuvos sostinėje kaip besilankantis ten (ir tik ten), kur žurnalistus pavaišindavo, Vilniaus oro uosto kitaip nevadindavo, kaip „Vilniaus tarptautinis oro uostas“, nes išdidus ir beprasmis pavadinimas (juk jokio kito, vietinio oro uosto Vilniuje nėra ir nebuvo) jam buvo giliai įsirėžęs atmintin. Kad iš Vilniaus galima skristi „į užsienį“, jį giliai stebino, kaip būtų nustebinę troleibusai iš stoties pradėję vežioti į mėnulį, ir tada būtų galėjęs vadinti Vilniaus troleibusų parką tarpplanetiniu.
Kur ne kur vis dar žurnalistai, išsikrapštę parašyti apie Londoną ar Paryžių, sugeba paminėti „prestižinį Prancūzijos sostinės mikrorajoną“, nes būtent tokio žodžio juos išmokė kadaise („rajonas“ yra visai kas kita, didesnis vienetas – Spalio rajonas, Lenino rajonas), o apie tai, kad mažesnę miesto dalį irgi galima rajonu pavadinti, niekas nepranešė ir leidimo nesuteikė. Yra tokia Auguste’o Rodin‘o skulptūra, vadinasi „Amžinas pavasaris“ – o tiems žmonėms galvoje yra amžinas spalis, tiksliau, amžinos spalio šventės.
Dabar jau du dešimtmečiai praėjo 1990 m. Kovo 11-osios, ir ką jūs galvojate, mūsų šalyje vis dar turime Respublikinį mitybos centrą (šis, beje, ne kur kitur – prie ministerijos), Respublikinį energetikų mokymo centrą, „Respublikinį veterinarijos aprūpinimo centrą, „Respublikinį alergologijos centrą, Respublikinį darbų saugos centrą ir net Vidaus reikalų ministerijos respublikinę Vilniaus polikliniką. Koks dar gali būti Lietuvoje mitybos centras? Turbūt sąjunginis?
Kiek metų turi praeiti, kad užsispyrusios smegenys suprastų, kad žodžiuose „Lietuvos Respublika“ antrasis žodis yra ne teritorinio dalinimo vienetas, o šalies valdymo forma?
Man atrodo juokinga, kad kalbos inspekcija, nepavargstanti kažkokių autobusėlių vairuotojų bausti 450 litų baudomis už užrašą nevalstybine kalba (taip, didesnio pavojaus mūsų valstybei ir nepriklausomybei įsivaizduoti neįmanoma – ir esu tikras, tie patys Talibano sergėtojai iš inspekcijos, pamatę kur nors rytų Londone parduotuvę, ant kurios lango lietuviškai parašyta „Čia prekiaujame lietuviška produkcija“ apsiašarotų iš laimės) – tačiau štai sovietinio palikimo kalbinės išrūgos, svajojančios apie „sąjunginius“ laikus, jiems visai neužkliūva.
Aš pradėjau nuo kabučių, kuriomis, kaip antrankiais, bailiai susispaudžia savo kalbą ir savo mintis, o perėjau prie taip mano rašiniuose mėgstamo tarybinio palikimo neatsitiktinai.
Man rodos, didžiausias prisirišimas prie šlykščios sovietinės praeities yra ne tik ir ne tiek blokinių namų išvaizdoje ar „Tarybinėje“ šlapioje dešroje, kiek kalboje, kuri akimirksniu išduoda sistemos vergą, nuoširdžiai įsitikinusį, kad gyvenimui reikia leidimo.
Žmogus, paprasčiausius žodžius kabinantis į kabutes, nes jam baisu juos naudoti perkeltine prasme, jaučiasi kalbą pasiskolinęs iš valdžios, iš viršininkų, kurie už ją atsakingi ir duos – arba neduos – leidimą. Tai ne stiliaus klausimas, tai šventas drebulys prieš „aukščiau stovinčias instancijas“, kurio išvirkštinė pusė yra amžinas įsitikinimas, kad gyvenimą mums kuria valdžia.