Klaipėdos skulptūrų parke susirinkę tragiškai žuvusių „Linkuvos“
jūrininkų artimieji, jų draugai prie kuklaus paminklo „Jie negrįžta iš
jūros“ padėjo gėlių puokštes. Žuvusiuosius pagerbęs R.Taraškevičius buvo
vienintelis valdžios atstovas, šventės dienomis prisiminęs, kad nuo
šiurpios, sukrėtusios visą Lietuvą katastrofos, jau praėjo dešimtmetis.
Stovėdami prie granito plokštės, išraižytos žuvusiųjų pavardėmis,
giminaičiai „Linkuvos“ įgulą pagerbė tylos minute. Į ceremoniją atvykęs
pernykštės Jūros šventės nominantas Metų jūrininko titulą pelnęs
klaipėdietis kapitonas Sigitas Šileris, prisiminęs anksčiau ne kartą
patirtą vandenyno rūstybę, tepasakė: „Jūros nereikia mylėti, reikia
ją gerbti ir negalvoti, kad žmogus yra pajėgus įveikti stichiją“.
Prie paminklo „Linkuvai“ jūrininkai pagerbė dar vieną savo kolegą - iš
gyvenimo staiga pasitraukusį iškilų tolimojo plaukiojimo kapitoną 69
metų klaipėdietį Jakubą Jakubovskį, šiemet pripažintą Metų jūrininku.
Veterano širdis sustojo praėjusį penktadienį - tuo metu jis buvo
pakviestas į sceną ir repetavo Jūros šventės atidarymo ceremoniją.
„Galiu tik pasidžiaugti, kad Klaipėdoje nuo 1934 metų gyvuoja viena
gražiausių Jūros švenčių tradicijų - pagerbti žuvusius jūrininkus
Baltijoje, nuleidus į vandenį atminimo vainikus“, - kalbėjo praėjusį
šeštadienį Karinių jūrų pajėgų laivu „Aukštaitis“ į jūrą išplaukusi ir
pirmąkart tokiose iškilmėse dalyvavusi prezidentė D. Grybauskaitė.
Lietuvos laivo „Linkuva“ ir čia dirbusių 18 jūrininkų žūtį vis dar
gaubia paslapties skraistė. 2000-ųjų metų vasarą šis tuo metu vienas
moderniausių Klaipėdos transporto laivyno refrižeratorių, plaukdamas
Ramiuoju vandenynu, netoli Meksikos pakrančių staiga buvo užkluptas
smarkaus atogrąžų uragano „Carllota“. Į stichijos gniaužtus patekęs
laivas pradingo su visa įgula. Tarp jūrininkų buvo ir viena moteris.
„Linkuvos“ įgula dar spėjo pranešti į krantą, kad per audrą sustojo
pagrindinis laivo variklis. Po to ryšis su laivu nutrūko. Manoma, kad
milžinišku greičiu skriejęs uraganas nuo antstato nurovė visas ryšio
antenas. Keista, kad niekas neužfiksavo nelaimės šaukinio, kurį„Linkuva“ galėjo perduoti avarine palydovų ryšio „INMARSAT aparatūra.
Dingusios „Linkuvos“ ieškojo JAV ir Meksikos pakrančių apsaugos laivai,
lėktuvai C-130, sraigtasparniai. Ramiajame vandenyne išžvalgę didžiulį
beveik 100 kvadratinių jūrmylių plotą gelbėtojai nieko neatrado. Po
savaitę trukusių nevaisingų paieškų, nepastebėjus jokių tragedijos
pėdsakų, buvo padėtas taškas - paieškos nutrauktos, konstatavus, kad į
uragano epicentrą patekusi „Linkuva“ nuskendo, o įgula dingo be žinios.
Tik vėliau vandenyne, per 180 jūrmylių ( maždaug 350 kilometrų) nuo
galimos katastrofos vietos aptiktos dvi tuščios gelbėjimo valtys su
užrašais „Linkuva“. Manoma, kad 60 metrų per sekundę greičiu skriejęs
uraganas nuplėšė valtis nuo motorlaivio bortų jūrininkams net nespėjus
jomis pasinaudoti. Išžvalgytame paieškų rajone gelbėtojų pastebėtas
tik vienas apgadintas gelbėjimo plaustas priklausė kitam laivui.
Iki šiol tebesklando įvairios „Linkuvos“ žūties versijos. Vandenyne
uragano sukeltoms milžiniškoms bangoms paguldžius laivą ant šono, jo
pagrindinis apie 100 tonų sveriantis variklis mašinų skyriuje galėjo
pasislinkti, pramušti skyle korpuse. Jeigu taip iš tikrųjų atsitiko,„Linkuva“ į vandenyno gelmes galėjo nugarmėti per keliolika minučių.
Kitiems tyrėjams atrodo, kad per uraganą sandariai uždaryta „Linkuva“,
net pavojingai svirdama į šoną, dar galėjo laikytis vandens paviršiuje,
dreifuoti uragano slinkties link. „Linkuvos“ kapitonas Anatolijus
Bobrovas per radiją spėjo pranešti, kad 110 metrų ilgio laivas yra
pakrypęs 30-40 laipsnių kampu. Jei „Linkuva“ buvo paguldyta į bangas
daugiau kaip 60 laipsnių kampu, laivas pats atsitiesti nebegalėjo.
Kai kurie žuvusių „Linkuvos“ jūrininkų artimieji iki šiol skeptiškai
vertina katastrofoms tyrėjams įtikinamiausią žūties versiją - esą ant
bangų paguldytas motorlaivis nuskendo po to, kai vanduo per jo kaminą
užliejo triumus, vidaus patalpas. Neabejojama tik tuo, kad uraganas
atvirame vandenyne „Linkuvą“ blaškė ir talžė kaip skiedrą.
„Vandenyne niekas nesurado negyvų jūrininkų kūnų, kitų įtikinamų
įrodymų, kad jie tikrai žuvo susidūrę su neįveikiama stichija. Gal
todėl man iki šiol atrodo, kad mano vyras yra gyvas - kažkur išplaukė
ir niekaip neatranda kelio į namus“, - prie paminklo „Linkuvos“ įgulos
nariams braukdama ašaras kalbėjo viena žuvusio mechaniko žmona.
Jeigu „Linkuvos“ įgula išties nuskendo per uraganą, tai maždaug trijų
kilometrų gelmėje gulintį Lietuvos motorlaivį įmanoma surasti tik
teoriškai. Būta atvejų, kai į vandenyno dugną nuleisti šiuolaikiški
robotai nufotografuodavo nuskendusius laivus. Tačiau dar niekam
nepavyko iš tokios gelmės iškelti žuvusių jūrininkų palaikų.
Dingusius „Linkuvos“ jūrininkus pripažinus žuvusiais, jų šeimoms po metų
buvo išmokėtos kompensacijos. Priremti prie sienos darbdaviai netgi
skyrė lėšų kukliam paminklui, kurį leista pastatyti Skulptūrų parko
teritorijoje, netoli stačiatikių cerkvės. Kai jis pagaliau iškilo,
žuvusiųjų artimieji džiaugėsi - negrįžę iš reiso „Linkuvos“ jūrininkai
pagaliau turi bent simbolinį kapą, prie kurio galima padėti gėlių.
Jūreivystės istorija paženklinta skaudžiomis tragedijomis - -
paskaičiuota, kad per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nuo
tarpukario laikų įvairiausiomis aplinkybėmis toli nuo gimtinės tragiškai
žuvo apie 300 jūrininkų. Vieniems per audras ir avarijas nepavyko
išsigelbėti iš skęstančių laivų, kiti mirė sužaloti darbo vietose,
jūroje ištikti infarktų, kitų sunkių ligų ir nesulaukę pagalbos.
„Ar pas mus kada nors atsiras koks nors memorialas žuvusiems
jūrininkams, nemažai prisidėjusiems gausinant ne tik vienintelio
Lietuvos jūrų uostamiesčio, bet ir visos valstybės biudžetą“, - prie
paminklo „Linkuvai“ Klaipėdos mero liberalcentristo R.Taraškevičiaus
išdrįso paklausti vienas ceremonijoje dalyvavęs jūrininkas.
„Tai tikrai ne savivaldybės reikalas, bet jeigu reikia, pasidomėsiu“, -
pažadėjo R.Taraškevičius, kurio vadovaujama Klaipėdos savivaldybė ir
Susisiekimo ministerijai pavaldi Valstybinio jūrų uosto direkcija jau
trečius metus ieško būdų, kaip Smiltynėje pastatyti paminklą įvairiais
laikais, įvairiose platumose tragiškai žuvusiems Lietuvos jūrininkams,
Antrojo pasaulinio karo karo metais nuskandintiems laivams.
Memorialo projektas Jūrų uosto direkcijos lėšomis jau yra sukurtas.
Žuvėdros formos paminklas Vakarų laivų gamykloje pagamintas už dyką,
nereikalaujant net simbolinio užmokesčio. Vyriausybės nutarimu tokiam
paminklui skirta vieta Smiltynės pakrantėje, šalia įėjimo į žmonių
gausiai lankomą Lietuvos jūrų muziejų. Beliko tik postamentą įrengti,
tačiau nesutariama, kas tuo pasirūpins, padengs išlaidas.
Jūrų uosto direkcijos vadovas Eugenijus Gentvilas tikina apie tai
kalbėjęs su savo tiesioginiu vadovu ir bendrapartiečiu - susisiekimo
ministru Eligijumi Masiuliu, išaugusiu jūrininko šeimoje. Ministro
tėvas klaipėdietis, daug metų dirbdamas laivuose, kaip ir „Linkuvos“
jūrininkai, turbūt irgi nekart buvo patekęs į stichijos gniaužtus.
„Dar kartą mėginsiu pasišnekėti su ministru, tačiau mane vėl apkaltins
politikavimu“, - kažko baiminosi dabar jau nebe politikos, o konkrečios
ūkinės ir finansinės veiklos sūkurių blaškomas anksčiau ir Klaipėdos
meru ilgai dirbęs Liberalų Sąjūdžio atstovas E.Gentvilas.
Iš nerūdijančio plieno suvirintas paminklas jūrininkams jau kelerius
metus guli laivų gamyklos kieme. Maždaug 12 metrų aukščio metalinis
jūros paukštis išvilktas iš cecho, nes ten jam neužtenka vietos.