Todėl būtų netgi keista tokią dieną iš Lietuvos lyderių lūpų neišgirsti, kad mūsų šalis ir toliau laukia net ne geranoriškumo, o paprasčiausio civilizuoos kaimyninės valstybės elgesio – tiesiog nepadėti slapstytis įtariamiems žudikams. Nes Rusija iki šiol daro būtent tai.
Kažką panašaus išgirdome. Tiek iš Seimo vadovės I.Degutienės, tiek iš prezidentės D.Grybauskaitės atstovo J.Markevičiaus lūpų. Tiesa, tik per oficialų minėjimą.
Tačiau išgirdome ir kadenciją baigusio prezidento V.Adamkaus žodį: Lietuva dabar bijo atvirai kalbėti, kas vyksta, ir pasakyti „griežtesnį žodį” Rusijai.
Išgirdome ir užsienio reikalų ministro A.Ažubalio poziciją, jog Lietuvos ir Rusijos santykiuose esą jau nugalėjo nuosaikus tonas, prasidėjo dialogas, tad, regis, būtų galima tikėtis, jog galime pereiti į naują kokybišką bendradarbiavimo lygmenį.
O iš šalies įvykius stebintis garsus ekonomikos ir tarptautinių santykių ekspertas A.Aslundas praėjusią savaitę žengė dar toliau: Maskvos santykiai su Baltijos šalimis dabar yra geresni nei kada nors anksčiau.
Žodžiai ir požiūriai tiek skirtingi, kad netgi galėtų būti vadinami nesutaikomais. Tad kuris iš jų labiausiai atspindi realybę? Ir kaip vertėtų elgtis pačiai Lietuvai?
Įdomiausia tai, kad nė vienai pozicijai pagrįsti bent jau aš nematau racionalių argumentų.
V.Adamkaus kadencijos metu iš esmės niekuomet neabejojau pagrindine strategine santykių su Rusija kryptimi. Nes būtent tokią „aktyviai gynybinę” Lietuvos poziciją diktavo pačios Rusijos veiksmai. Kaip ir kartais iš tiesų skambias pastangas neleisti Vakarams tiesiog užsimerkti prieš Kremliaus agresyvumą, šantažą ir bent jau kaimynams keltą realią grėsmę.
Bet ar tikrai yra pagrindo likti buvusio Rusijos įvaizdžio nelaisvėje ir dabar, kai visas pasaulis stebi iš tiesų įdomius pokyčius bent jau šios šalies viduje? Ar tikrai teisinga teigti, kad dabartinė Rusijos politika nė kiek nėra pakitusi? Juk būtent tai tvirtina V.Adamkus.
A.Aslundas su tokiu požiūriu tikrai ginčytųsi. Ir netgi pateikia argumentų: Rusijos agresyvumas ne tik Baltijos šalių, bet ir kitų kaimynių atžvilgiu sumažėjęs. Ir ne vien kalbant apie retoriką. Todėl šis ekspertas, regis, jau nebeabejoja naujojo Rusijos įvaizdžio virtimu realybe.
Bet ar užtenka kurį laiką nematyti agresyvių veiksmų, kad galėtume aiškinti, kad Rusijos ir Baltijos šalių santykiai geri kaip niekada? Ar Rusija žengė bent vieną realų žingsnį buvusią agresyvią politiką keisdama abipusiškai naudingo pragmatiško bendradarbiavimo linkme?
Gal pagaliau „sutaisytas” naftotiekis simbolinę prasmę įgaunančiu „Družba” („Draugystė”) pavadinimu? O gal Lietuvos indėlininkams grąžinti „Vnešekonombank” kažkada nusavinti jų pinigai? Juk suma pačiai Rusijai būtų tiek pat simbolinė, kaip ir toks geros valios gestas. O gal tie patys įtariami Medininkų žudikai sulaukė bent jau Rusijos teisingumo organų dėmesio?
Kausimų galima kelti daugiau. Bet atsakymas toks pat: „ne”. Aklavietė? Būtina grįžti prie senojo Rusijos įvaizdžio, o kartu ir prie buvusios politikos?
O gal verta išsivaduoti iš bet kokių įvaizdžių nelaisvės ir paprasčiausiai pradėti patiems aktyviai „tikrinti”, kiek realūs Rusijos politikos pokyčiai. Tam tikrai nebūtinas nuolaidžiavimas ar „prorusiška” politika. Bet būtina aktyvi ir sumani diplomatija, mūsų pačių iniciatyvos.
Tuo tarpu vis labiau atrodo, kad buvusią Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu keičia ne kokia nors nauja strategija ar bandymas atsižvelgti į pokyčius pasaulyje, o paprasčiausias pasyvumas ir laukimas.
Jei neerzinsime Rusijos, gal ji pati staiga mus už rankos nuves į tą „naują kokybinį bendradarbiavimo lygmenį?” Juk tokiu nauju Kremliaus įvaizdžiu taip pat kai kas tiki.