Norvegų boksą į aukštumas tempia treneris iš Panevėžio (video)

Galite žiūrėti reportažą.

Norvegijos bokso rinktinės vyriausiojo trenerio J.Kibo vadovaujami šios šalies boksininkai prakaitą liejo treniruočių stovykloje Panevėžyje.

„Norvegijoje stovyklų beveik nerengiame, nes ten nėra lygiaverčių partnerių. Važiuojame į Suomiją, Vokietiją, Lenkiją, Čekiją, dabar atvykome į Panevėžį.

Aišku, man čia mieliausia, visi savi“, – džiaugėsi trumpam namo grįžęs J.Kibas.

Norvegijos bokso rinktinės lyderis šiuo metu yra juodaodis Glodi Eneste, šalies čempionas svorio kategorijoje iki 75 kg.

„Šis vaikinas turi gabumų, tačiau klube jį treniruoja, galima sakyti, vaikinas iš gatvės. Šiam treneriui vos 21 metai, pats turėjo tik apie 30 kovų, neturi jokios patirties ir išsilavinimo.

Tiesą sakant, boksininkas daugiau tą trenerį treniruoja, negu treneris jį. Kartais po treniruotės net pajuokauju su Glodi, klausdamas jo, ar jau patreniravo savo trenerį“, – šypsodamasis pasakojo J.Kibas.

Pats G.Eneste prisipažino, kad pusės metų treniruotės su J.Kibu jam davė daug naudos, boksininkas jaučiasi patobulėjęs.

„J.Kibas labai geras treneris, su juo treniruodamasis jaučiuosi daug geriau, išmokau naujų dalykų, kurių anksčiau nedariau. Su juo jaučiu geresnį tarpusavio ryšį nei su treneriu Norvegijoje“, – „Panevėžio rytui“ sakė G.Eneste.

Treniruodamasis su patyrusiu bokso specialistu iš Panevėžio, G.Eneste tikisi pasiekti savo tikslą – iškovoti kelialapį į 2012 metų Londono olimpines žaidynes.

Gerų žodžių J.Kibui negailėjo ir Panevėžyje viešėdamas Bergeno boksininkus treniruojantis buvęs Norvegijos bokso rinktinės treneris Hjalmaras Styve.

„Pažįstame Julių jau daug metų, jis yra labai geras treneris. Apskritai lietuvius trenerius labai vertiname, nes jie turi gerą buvusios Sovietų Sąjungos bokso trenerių patirtį, kuri buvo labai aukšto lygio“, – sakė H.Styve.

Pasak svečio, renkantis Norvegijos bokso rinktinės trenerį labai svarbu buvo tai, kad J.Kibas gerai žinojo jų bokso padėtį, moka anglų kalbą bei yra išugdęs žinomų boksininkų.

„Šiuo metu turime 3-5 ryškesnius boksininkus, tačiau jie nėra žvaigždės, todėl sunku tikėtis, kad kuris nors iš jų pateks į Londono olimpiadą.

Turime planą prie vyresnių boksininkų prijungti jaunimą ir bandyti kovoti dėl vietų į 2016 metų olimpines žaidynes“, – teigė H.Styve.

Panevėžio boksininkų ir trenerių bendradarbiavimas prasidėjo vos tik Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, pirmąkart šioje Skandinavijos šalyje panevėžiečiai boksininkai apsilankė dar 1991 metais.

Kai Panevėžyje sužibo Vitalijaus Karpačiausko žvaigždė, mūsų boksininkų išvykos į Norvegiją pasidarė dar dažnesnės – po 3-4 kartus per metus. Juolab kad ir norvegai tuo metu turėjo du pajėgius V.Karpačiausko svorio kategorijos boksininkus, pasaulio čempionato prizininkus.

„Norvegai visada norėjo palaikyti su mumis ryšius, nes atvykę į Panevėžį ar kitus šalies miestus jie matydavo, kad Lietuvos bokso lygis yra daug aukštesnis nei Norvegijos.

Jiems tai buvo paranku, nes jų šalyje tokių sparingo partnerių kaip Vitalijus geriausi norvegų boksininkai tiesiog neturėjo“, – prisiminė J.Kibas.

Anot trenerio, Norvegijoje labai stiprus vyrų ir moterų futbolas bei rankinis, jau nekalbant apie žiemos sporto šakas. Deja, boksas šalyje nėra populiarus.

„Klubuose žmonės treniruojasi, tačiau dauguma jų mėgėjiško lygio. Tiesa, moterų boksas ten yra aukšto lygio, norvegai turi pasaulio ir Europos čempionių bei prizininkių.

Norvegijoje yra 16 bokso klubų, jų pajėgumas priklauso nuo trenerio lygio. Deja, klubuose dirba vos keturi normalaus lygio treneriai. Kiti, galima sakyti, savamoksliai, nė vienas iš jų neturi išsilavinimo, yra tik baigę kursus ir gavę trenerio licencijas, kai kurie ir jų neturi.

Pavyzdžiui, bokso klube šalies sostinėje Osle treneriu dirbantis žmogus žino tik tiek, kad reikia boksuotis ir mušti maišą, tačiau nelabai supranta, kokia yra pagrindinė treniruotės mintis“, – sakė J.Kibas.

Vienas iš J.Kibo tikslų ir yra lankyti klubus, nurodyti darbo kryptis treneriams, ypač tiems, kurie treniruoja kandidatus į šalies jaunimo ir suaugusiųjų rinktines.

Anot J.Kibo, Panevėžio boksininkų meistriškumas yra aukštesnis nei norvegų, ypač jaunimo. O bendro abiejų šalių bokso lygio esą nėra net ko lyginti.

Paskutiniame Norvegijos bokso čempionate iš viso dalyvavo vos 29 vyrai, lengviausiose svorio kategorijose apskritai nebuvo nė vieno dalyvio, nes šalyje tiesiog nėra lengvasvorių boksininkų.

Pavyzdžiui, Lietuvos bokso čempionate vien svorio kategorijose iki 75 kg ir 81 kg atitinkamai kovojo 19 ir 16 vyrų.

Save beveik panevėžiečiu vadinantis iš Kupiškio kilęs J.Kibas teigia Norvegijoje jau apsipratęs. Trenerį tik kiek vargina dažnos kelionės į šią šalį, kurioje paprastai praleidžia 20 dienų, paskui vėl grįžta į Panevėžį.

Trenerį iš Panevėžio nustebino treniruočių sąlygos Norvegijoje. Jos, anot J.Kibo, nepalyginamai blogesnės nei Lietuvoje.

„Osle boksininkai treniruojasi nešildomame sandėlyje, žiemą jis šildomas šildytuvais, tačiau jie degina deguonį, paskui sportininkai skundžiasi galvos skausmais. Tiesa, dabar jau statoma salė, kuri kol kas bus vienintelė specializuota bokso salė visoje šalyje“, – sakė J.Kibas.

Ne ką geresnė padėtis ir kituose klubuose, kur boksininkams sporto salę tenka dalytis su imtynininkais ar lengvojo kultūrizmo atstovais.

Tačiau finansinių problemų dėl išvykų į treniruočių stovyklas norvegai neturi. Iš vieno miesto į kitą jie dažniausiai skraido lėktuvais. Norvegams nesuprantama, kaip galima autobusu važiuoti 500 kilometrų, šiuo transportu jie vyksta tik ne toliau kaip už 120-150 km esančius miestus.

Norvegų pasiūlymo treniruoti šios šalies boksininkus J.Kibas pirmąkart sulaukė dar 1996 metais, paskui dar keliskart, tačiau treneris vis nesiryžo.

Vis dėlto šių metų sausį J.Kibas sukirto rankomis su Norvegijos bokso federacija ir pasirašė su ja sutartį iki 2012 metų Londono olimpinių žaidynių.

„Pinigų kalno mums su žmona nebereikia, nors, aišku, skųstis atlyginimu negaliu. Kai atsiranda galimybė užsidirbti ir papildomai prisidurti prie pensijos, kodėl tuo nepasinaudoti?“ – klausimu į klausimą apie uždarbį atsakė J.Kibas.

Treneris teigė mokesčius mokąs Norvegijos valstybei, todėl pensiją, iki kurios jam liko pusantrų metų, gaus ir iš šios šalies.

J.Kibo skaičiavimu, Norvegijoje pakanka išdirbti penkerius metus, kad gautum beveik tokio pat dydžio pensiją kaip Lietuvoje išdirbus 35 metus. Treneris neslėpė, kad tai buvo pagrindinė priežastis, lėmusi jo apsisprendimą išvykti padirbėti į užsienį.

Atvykęs į Norvegiją J.Kibas dažniausiai apsistoja Osle, olimpinio sporto centro viešbutyje. Tačiau trenerio darbas neapsiriboja vien sostine, jis jau buvo nuvykęs pažiūrėti, kaip dirba klubai Bergene, Kristiansande, Trondheime. Eilėje laukia dar apie dešimt mažesnių miestelių klubų.

J.Kibas į Norvegiją dažniausiai vyksta vienas. Trenerio žmona Regina dirba Panevėžyje, Skaistakalnio pagrindinėje mokykloje, pradinių klasių mokytoja, todėl negali bet kada išvykti. Vasara mokytojams atostogų metas, tad jau buvo nuvykę į Norvegiją kartu.

„Nesu užkietėjęs žvejys, todėl lašišų pažvejoti neteko. Norvegijoje gyvenu kaip koks atsiskyrėlis – einu į treniruotę, po jos grįžtu į viešbutį, norvegai eina namo pas savo šeimas. Jie gyvena savo gyvenimą, o aš – savo“, – sakė J.Kibas.

Lietuvį sužavėjo norvegų nuoširdumas, geranoriškumas, treneriui pasirodė, kad skandinavai visada viskuo patenkinti.

„Aišku, visokių žmonių yra ir ten, tačiau pykčio lygis tikrai netoks aukštas, kaip pas mus. Lietuvoje yra daug pavydo, negatyvaus požiūrio į daugelį dalykų, norvegai į viską žiūri pozityviau, galbūt dėl to, kad geriau gyvena ir turi mažiau rūpesčių“, – teigė pašnekovas.

J.Kibas bokso trenerio karjerą pradėjo prieš 37 metus, kai ką tik tuometį Kūno kultūros institutą baigusį 22-ejų vaikiną dirbti į Panevėžį pakvietė tuomet miesto boksininkus treniravęs kaunietis Algirdas Dikčius.

J.Kibas išugdė ne vieną žinomą boksininką, net 29 jo auklėtiniai tapo šalies suaugusiųjų čempionais, jaunių ir jaunimo pirmenybių nugalėtojų treneris net nesuskaičiuoja.

Be abejo, garsiausias J.Kibo auklėtinis yra 1993 metų Europos čempionas ir pasaulio vicečempionas, Barselonos bei Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis V.Karpačiauskas.

Tarptautiniuose bokso turnyruose svarių pergalių yra iškovoję ir sunkiasvoris Rimantas Prišmantas, Mantas Papinigis, kiti jo auklėtiniai.

Pas J.Kibą kelią į didįjį boksą pradėjo ir dabartinės profesionalų bokso įžymybės, ukrainiečiai broliai Vitalijus ir Vladimiras Kličko.

„Buvau nuėjęs į 3-iąją vidurinę mokyklą (dabartinę „Vilties“, – aut. past.) pakviesti vaikų lankyti bokso treniruotes. Atėjo keli vaikai, vienas iš jų maždaug mano ūgio, apie 175 cm. Tai buvo Vitalijus Kličko, tuo metu jam buvo 12 metų.

Buvo dar keli neblogi vaikai, bet Vitalijus aiškiai iš visų išsiskyrė gera koordinacija, judėjimu, imlumu. Paskui jis atsivedė ir jaunesnį savo brolį Vladimirą.

Tačiau praėjus kiek daugiau nei metams broliai kažkur dingo. Iš likusių jų draugų sužinojau, kad šeima, kurios galva buvo sovietų armijos karininkas, persikėlė į Kijevą“, – beveik 30 metų senumo įvykius prisiminė J.Kibas.

Prieš 15 metų treneris Vitalijų buvo sutikęs pasaulio čempionate Tailando sostinėje Bankoke. Dar po kelerių metų, kai V.Kličko jau pelnė pasaulinę šlovę, jiedu buvo susitikę Berlyne.

„Vitalijus tada man sakė, kad vienu metu buvo perėjęs į kikboksą, tapo šios sporto šakos pasaulio čempionu. Tačiau paskui vėl grįžo į boksą ir tapo pasauline žvaigžde. Dabar nebetenka pabendrauti, jis užsiėmęs savo reikalais, aš – savo“, – sakė J.Kibas.

Šiuo metu pas trenerį Aleksandrą Laučenkovą bokso treniruotes lanko Panevėžyje gyvenančios brolių Kličko pusseserės sūnus Eduardas Miknys.

Jam garsieji giminaičiai kartkartėmis atsiunčia sportinės aprangos, bokso pirštinių, įvairių suvenyrų ir marškinėlių su savo atvaizdais.

Miesto bokso klube ir dabar galima rasti prieš šešerius metus Vitalijaus Kličko atsiųstą plakatą, kuriame garsenybė užrašė palinkėjimus klubui.