Tai supratau, neseniai parašęs internete apie jaunas asmenybes, gyvenančias dideliuose mūsų šalies miestuose ir vis išreiškiančias savo individualybę stilingomis laiškanešio terbomis, kur diržas yra skersai krūtinės, želė sušiauštais plaukais, sportbačiais, suvarstytais skuduriniais raišteliais, kelnėmis su penkiasdešimčia kišenių ir visada, visada baltais grotuvo laidais iš ausų.
Tų žmonių atmainos pripažįsta tik vieną telefono markę (jos pavadinimas prasideda iš „i“ raidės), o kai kurie jų, sukrapštę pinigų nešiojamam kompiuteriui, visuomet renkasi būtinai baltą jo veislę su obuoliu ant dangčio. Dar kai kurie jų žiemą ir vasarą užsidėję megztą kepurikę – net ir patalpoje.
Sakiau, neturi jie jokios individualybės, tokia pati banda, ir nuspėjami lengvai, kaip visos kitos pretenzingos išsidirbinėjimo aukos.
Nemažai skaitytojų tąsyk pasipiktino. Gavau sočiai velnių, kodėl aš prie jų kabinėjuosi? „Patarsiu pasigydyti, nes tokia beprasmė neapykanta normalios psichikos žmonėms nekyla,“ rašė vienas, akivaizdžiai medikas. Man dažnai patarimų negaili bevardžiai psichiatrai ir mitybos specialistai. Aš jiems už tai dėkingas.
„Šaipytis lengva, o ką pats pasiūlytum, kad toks gudrus?“ – klausia manęs.
Ko aš apskritai siekiu ir noriu? Ką siūlau? Ką aš tikiuosi pakeisti? Galbūt manau, kad po mano pasišaipymų jie pakeis skonį, mes į šalį savo nuskalbtus marškinėlius su be galo subtiliu ir ironišku jau nebeegzistuojančio beisbolo klubo pavadinimu arba Che Guevaros portretu?
Nieko panašaus. Aš nieko nesiūlau. Mano pašaipos yra betikslės ir nesiekia nieko pakeisti.
Kai šaipausi iš visokių klounų arba iš savimi patenkintų šaunuolių Nidoje, varinėjančių riedžiais (tokie dvirãčiai įtaisai su lazda per vidurį, lyg raganos šluota – varomi elektra ir naudotojo pasitenkinimu; važinėjantys laiko save labai ekologiškais ir galbūt net darančiais gerą darbą), aš neturiu jokio plano, jokios rimtesnės užduoties ir jokių įsipareigojimų. Man jie komiški - aš iš jų šaipausi.
Čia sovietinio supratimo palikimas: juokas ir humoras, mokė partija, turi atlikti socialinę funkciją. Šaipytis galima ir reikia iš negerovių ir ydų, kurias reikia rauti lauk iš gyvenimo. Iš ten kadaise suvešėjo visokios lietuviškos agitbrigados ir rusiški KVN‘ai (linksmųjų ir išradingųjų klubai, šmaikščių komjaunuolių sulaižytais plaukais ir nevisai susiformavusiais šaižiais balsais kartojami per televiziją ir ligi šiol mėgstami runkelių visoje buvusios SSRS teritorijoje). Kaip ir menas, humoras turėjo tarnauti aukštesniam tikslui, o ne šiaip kvailioti.
Lietuvoje, regis, ligi šiol labai daug kam atrodo, kad jei nėra diagnozuotos, patvirtintos ir visuotinai pripažįstamos problemos ar trūkumo, šaipytis jau neturi teisės. Nes netikslinga. Nesiskundžiu, kad yra taip manančių: juos be galo smagu erzinti ir kelti būklę, vadinamą kognityviniu disonansu. Jie pamato, kad tikrai yra šaipomasi iš jų, arba iš tų, kam jie prijaučia, šaipomasi be pagrindo ir be argumentų, bet sustabdyti to negali.
Jie jaučiasi taip, kaip žmonės, kuriuos prisimenu viename epizode iš vaikystės. Į kioską, prekiaujantį vištomis, bet uždarytą pietų pertraukai, kažkokiu būdu įsirangė didelis, įžūlus katinas. Priglaudęs pasturgalį ir uodegą prie vienos vištos, jis neskubėdamas kitą kramsnojo. Aplink susirinkę piliečiai sustojo ir žiūrėjo, suvokdami, kad negerai, bet padaryti nieko negalėjo. Vienas, sąmoningesnis už kitus, pabarbeno į stiklą, bandydamas nuvaryti katinas, katinas vos pakėlė į jį žvilgsnį, suprasdamas, kad pilietis jam nieko nepadarys, ir ėdė toliau, o kažkas iš žmonių replikavo sąmoningam piliečiui: „Jums ką, gaila? Tegul pasidžiaugia gyvūnėlis.“).
Šiemet vienai nerimtai internetinių blevyzgų enciklopedijai paskelbus naują straipsnį apie supermamų forumo gyventojas, kurios ten buvo apibūdintos naujadaru „šmaikštašiknės“, kilo savotiška ir stipri reakcija. Supermamos yra galingiausia ir įtakingiausia Lietuvos interneto populiacija: naujienų portalų komentarų mikroorganizmai arba spuoguoti paaugliai iš one.lt nė iš tolo negali lygintis su supermamomis nei perkamąja galia, nei rašymo sugebėjimais ar temų įvairove.
Daugelis jų, paskaičiusios enciklopediją, pažino save, pakikeno, tačiau kai kurioms to buvo negana, ir išsiruošusios į enciklopedijos tinklalapį jos pasiruošė keršyti arba bent jau pastatyti aštrialiežuvius į vietą. „Koks jūsų tikslas? Jokio. Parėkaut ant bačkos,“ rašė viena įsiutusi amazonė, bene dvidešimt kartų bandžiusi ištrinti straipsnį apie paniekintas savo genties seseris.
Ji negalėjo suprasti (o jei suprastų – negalėtų sutikti), kad parėkavimas užsilipus ant statinės gali būti pats savaime tikslas ir siektinas rezultatas.
Tos pačios nuotaikos gyvos visur, kur rašomas arba sakomas lietuviškas žodis. Kaip literatūra kritikų ir autoritetų yra įnirtingai skirstoma į „vertingą literatūrą“ ir „popsą“ (kadangi rašau būtent tos antrosios rūšies publicistiką, apie tai žinau ne iš nuogirdų), taip ir žurnalistikoje yra sukurtas ideologinis „aukso standartas“.
Rašančiajam periodikoje, visuotiniu sutarimu, reikia nuolat kovoti už tiesą, ką nors atskleisti ir demaskuoti, moralizuoti ir graudenti („auklėti ir šviesti“, kaip rašė plačiai žinomo siauruose ratuose žurnalistinio supertinklaraščio autorius, kurio veidas nuolat išvagotas nerimo dėl tautos likimo). Rašyti bet kaip kitaip yra neatsakinga ir prilygsta profesinės pareigos nevykdymui.
Apie tai, kad mums, lietuviams, norisi grąžyti rankas ir linguoti galva dėl to, kaip viskas nerimta ir nesolidu, jau esu ne kartą sakęs.
Todėl pirmosios dvi reakcijos, perskaičius bet kur kokį nors pasišaipymą, yra tokios. Pirmiausia reikia pažymėti: „nejuokinga“ („iki humoro čia kaip iki mėnulio“), o paskui klausti, kas duoda tau teisę juoktis iš vyresnių (arba jaunesnių), profesionalesnių (arba menkiau išmanančių), labiau patyrusių (arba naivesnių). Galiausiai dar paklausti besijuokiančio „o tu pats, manai, koks esi?“ – lyg tas besišaipantis ir besijuokiantis nežinotų, kad kur nors kam nors yra komiškas ir jis.
Internete plačiai pasklidusi mano nuotrauka su cigaru dantyse, pagal kurią sėkmingai diagnozuojamas mano paties išsišokėlio būdas. Tai žinodamas, paleidau dar vieną, kur ne tik su cigaru, bet ir išsidrėbęs kostiumuotas laikau didelę brendžio taurę (suprask, gyvenimas pavyko). Čia jums, mano mylimi interneto draugai.
Todėl matau savo misiją ir užduotį gyvenime – ir toliau be pagrindo šaipytis. Ne tik iš tų, kas vasarą vaikšto megztomis kepurėmis, arba iš tų, kas mano mylimoje Nidoje pozuoja su baltais kompiuteriais prieplaukoje. Iš ekologiško maisto gerbėjų ir „E“ priedų ieškotojų ant kiekvienos pakuotės, iš tų, kas nori uždrausti gėjų paradus ir iš spygaujančių aktyvistų, kas akis išvertę tuos paradus gina, mojuodami plakatais (mano nuomone, vieni kitų verti - idealus variantas būtų leisti visus lytinių mažumų paradus ir uždrausti visus jų gynėjus), iš neperkančių prekybos centruose ir dėvinčių marškinėlius su užrašu apie tai.
Man neįtiksi. Šaipysiuos iš visų. O koks tikslas? Tik parėkauti, užsilipus ant statinės.