Leiskite šią parabolę prabėgtomis interpretuoti dar ir taip, jog tam tikros rūšies nutylėjimai gali būti labai iškalbingi, net triukšmingi, pauzės sakinyje neretai tampa labiausiai intensyvia kalbos forma. Kita vertus, jeigu sakome – įsivyravo mirtina tyla, - reiškia atsitiko kažkas ypatingai baisaus, kažkas tokio, ko neįmanoma išrėkti.
Kaip skelbia tos pačios lietuvių liaudies išmintis, tyla – gera byla. Tačiau ar tikrai toks geras dalykas yra vadinamosios ,,mailiaus bylos“ forsuotas nutylėjimas, stojusi mirtina pauzė šioje vietoje, kai įsivyravusi tyla iš tiesų pradeda spengti, aižyti klausą?
Kita vertus, galima paklausti ir iš kitos pusės: galbūt čia yra kaip tik tas atvejis, kuris, tiesą sakant, sukuria gerą progą patylėti išmintingesniajam, perleidžiant teisę kalbėti kvailesniajam? Teisindamasis dėl savęs pastarojo klausimo kontekste, nurodysiu kelias aplinkybes.
Visų pirma, esu įsitikinęs, jog laikraščių, o tuo labiau dienraščių internete, tokią karštą dieną, prasididėjus masinei evakuacijai į paežeres, niekas neskaito. Tai mane iš tiesų labai užveda ir tikrai, sakau jums, brolyčiai, padrąsina. Čia pasilikęs kalbu į karščio duobę, kurioje išsakyti žodžiai iškart išsilydo, o emocijos sušnypštusios virsta plėnimis.
Be to, koks nors paklydėlis – tikiuosi – nesiryš skaityti straipsnelio su tokiu atstumiančiai gličiu pavadinimu apie bailį ir mailių. Kitas momentas yra tas, jog čia nesiruošiu nieko įrodinėti, teigti, nebandysiu tiesmukai primesti savo įsitikinimų. Kaip jau matyti, leidau sau formuluoti tik retorinio pobūdžio klausimus, baugščiai vildamasis, jog ne visi pastebės, kad toks klausimas savo ruožtu yra atsakymo forma.
Lietuvių kalbos žodynai aiškina, kad mailius – tai iš lervų atsirandančios mažos žuvytės. Nurodoma daugybė prasmingo kalbėjimo, vartojant šį žodį, pavyzdžių. Ypač man įstringa toks: yra mailius, bus ir žuvų.