Vyriausybė ketina parduoti savo turtą – kelis senus kompiuterius, trijų dešimtmečių senumo baldus, apibrizgusius kilimus, seną lempą, dar vieną kitą įrenginį, kurių niekas jau nebegamina ir negali pataisyti.
Aukciono dalyviai dar galės pasirausti po senų suteptų, suplyšusių dažytojų apdarų ir valytojų chalatų krūvą.
Tiesa, abejojama, ar šie daiktai gali turėti kokią nors istorinę vertę.
Todėl didelio pelno iš aukciono nesitikima. Netgi abejojama, ar kam nors tas senienas pavyks iškišti.
Tad kodėl niekam tinkami daiktai nebenurašomi, kaip iki šiol buvo įprasta, bet rengiamas aukcionas?
Į šį klausimą aukcioną sugalvoję Ministro pirmininko tarnybos darbuotojai atsakymo, aišku, nepateikia, todėl tenka spėlioti.
Pirma į galvą šovusi versija paprasta, bet galbūt – arčiausiai tiesos: vasarą ištuštėjusiuose Vyriausybės rūmuose per mažai veiklos, todėl, matyt, mėginama ją tiesiog imituoti.
Kita vertus, neatmestina, kad senienų nuspręsta atsikratyti ir gresiant kokiems nors pokyčiams valdžioje. Juk ir savo namuose žmonės dažniausiai ima perkratyti spintas, kai laukiama permainų arba prispaudžia vargas.
Bet juk premjeras, analizuodamas naujausius statistikos duomenis apie BVP augimą, pasidžiaugė, kad šalies ūkis ima kopti iš krizės!
Todėl lieka daryti išvadą, kad nereikalingų daiktų aukcioną paskelbę premjero pavaldiniai nutarė pasižymėti ir bent kukliu savo indėliu prisidėti prie ūkio atsigavimo šuolio.