- Ponia, kokia daili jūsų apyrankė...
- Ją atsivežiau iš Tuniso, mano gimtosios žemės. Buvau septyniolikos metų, kai iš jos pirmąkart išvykau. Po to nelaimingo įvykio...
- Kokio įvykio?
- Buvau išrinkta gražiausia Tuniso itale. Laimėjau kelionę į Veneciją. O ten pasirodžiau su bikiniu.
- Bikiniu? Buvo šeštasis dešimtmetis...
- Išties Italijoje tais laikais bikinio dar niekas nebuvo regėjęs. Akimirksniu prisistatė dešimtys paparacių. Po to, savaime suprantama, pasiūlė filmuotis.
- Ir „savaime suprantama“ sutikote?
- O aš atsisakiau. Norėjau namo. Atsisakyti - mano ypatybė. Dar kai buvau penkiolikos metų, du režisieriai, mokyklose ieškoję dailių merginų, nieko nepešė. Tiesą sakant, aš tiesiog tylėjau.
- Tylėjote?
- Tylėjau. Iš viso beveik nekalbėdavau, buvau nesuprantama, tyli. Patiko vienatvė ir dykuma. Buvau mažakalbė, sako, todėl ir balsas tapo žemas, kimus.
- Tiesiog nepakartojama.
- Žinote, kai kalbu telefonu, dažnai mane laiko vyru. Kai kas nors prašo „norėčiau ponios Cardinale“, jei tas asmuo nepageidaujamas, atsakau „ponios nėra“, dar patinka nustebinti pašnekovą: „Čia aš, klausau jūsų“.
- Visgi laimėjo kino menas - prašnekino ir prijaukino smėlynų Claudia.
- Visai ne. Tiesiog supratau, kad kinas suteiks ekonominį savarankiškumą.
- Viską nulėmė pinigai?
- Tik iš pradžių. Bet po to susipažinau su nepaprastais žmonėmis - Viscončiu, Felliniu, Bologniniu. Daug gyvenimų nugyvenau, kiekvienas filmas, susitikimas, filmavimo diena - atskiras gyvenimas.
- Į kurį gyvenimą grįžtumėte?
- Nė į vieną, net sekundei. Praeitis - įstabi, bet ji yra praeitis: kas buvo, pražuvo.
- Praeitį primena papuošalai. Maniau, kad jūsų žavesį lemia šypsena ir sidabras, bet dabar atrodo, jog tai kyla iš dėkingumo.
- Tiesa. Branginu praeitį, ji visuomet drauge. Jaučiuosi lyg būčiau mergina. Mergina su lagaminu.
- Klajūnė su praeities lagaminu. O kur jūsų namai?
- Mano butas - Paryžiuje. Norėjau, kad būtų prie Senos, nes žiūrėjimas į vandenį ramina.Tačiau mano namai ten, kur galiu žiūrėti į dangų ir žvaigždes. Vis dar esu dykumos mergaitė. Ir visuomet ja liksiu. Su Pasquale (P.Squitieri - režisierius ir rašytojas, su kuriuo aktorė jau drauge trisdešimt penkerius metus) nusipirkome namą Normandijoje, tačiau namus atrandame lauke, stebėdami dangų, kuris tose vietose tikrai didingas.
- Jūs gyvenate Paryžiuje, o Squitieri - Romoje. Kodėl?
- Todėl, kad man patinka laisvė, o jam taip pat. Iš tiesų mes dažnai matomės ir kasdien kalbamės. Prieš daugelį metų jis mane negrįžtamai suviliojo - pakeitė mano gyvenimą, išmokė beveik visko, ką dabar žinau.
- Ir niekuomet nebandė prisijaukinti?
- Niekuomet. Mylėjo tokią, kokia esu. Neseniai sukūrė filmą apie mane, kurio pavadinimas „Aš, Claudia“, bet dar jo nemačiau.
- Kodėl?
- Nėra laiko. Nuolat keliauju. Skubėdama. Žinote, ką mėgdavau paauglystėje. Šokti į traukinį, kuomet jis ima judėti. Sužinojęs tai, mano tėvas pasiusdavo iš pykčio ir baimės. Man ir dabar patinka lipti į judantį traukinį, labiau nei jo laukti ar stebėti nuvažiuojantį.
- Ar prisiragavote gyvenimo?
- Labai. Bet kodėl kalbame būtuoju laiku? Aš ir dabar juo mėgaujuosi.
- Su kuo?
- Pavyzdžiui, su savo geriausiu draugu Alainu Delonu. Jis nepaliauja kalbėti, kad tarp mūsų galėjusi būti didelė meilės istorija, bet kadangi jos nebuvo, likome ištikimi draugai.
- Ir Marlonui Brando atsakėte „ne“. Kaip įstengėte?
- Iki šiol tuo stebiuosi. Įėjęs į mano kambarį, pradėjo vaidinti gundytoją, o aš ėmiau ir prapliupau kvatotis. Taręs „supratau, nieko nėr“, išėjo. Niekuomet to neatleisiu.
- Kiek dar žavuolių aktorių išgirdo „ne“?
- Visi ir visuomet. Netikiu filmo aikštelėse užsimezgusiomis meilėmis.
- Paskutiniame jūsų filme „Le fil“ vaidinate musulmono vaikino, kuris yra homoseksualus, motiną. Tačiau pasisakote prieš gėjų santuokas. Kodėl?
- Todėl, kad niekuomet nebuvau susituokusi, o vyrų santuoka tiesiog netikiu.
- Kada esate peržengusi ribą?
- Kai nuvykau į Niujorką parsivežti Pasquale’s. Buvo 1975 metai, jaučiausi dėl jo pametusi galvą. Kai nusileidau oro uoste, kišenėje turėjau vienintelio pažįstamo Niujorke telefono numerį. Paskambinau, o Pasquale, pasirodo, buvo ten. Sutapimas.
- Magija?
- Taip, magija.
- Labai rizikavote: P.Squitieri galėjo jūsų nenorėti.
- Geriau sakykime - rizikavau jo nerasti.
- Nieko nebijote?
- Visko bijau. Ypač kai dirbu. Kai vaidinu teatre, dvi valandas prieš spektaklį užsirakinu norėdama pasirengti ir įveikti baimę. Ir prieš pradėdama filmuotis naujame filme jaučiu stiprų nerimą.
- Kodėl?
- Bijau, kad nesugebėsiu.
- O po to?
- O po to paprasčiausiai prasideda darbas.