Vyšnios
Tokie yra vyšniniai gleivėtieji pjūkleliai, kurių gelsvos, apsitraukusios juodomis gleivėmis, antrosios kartos lervos skeletuoja vyšnių lapus iš viršutinės ir apatinės jų pusės. Smarkiai pažeisti lapai ruduoja ir džiūsta. Vaismedžiai nusilpsta, susidaro mažiau žiedpumpurių kitiems metams, sutrumpėja metūgliai. Šie kenkėjai labai žalingi jauniems medeliams, o juk per metus išsivysto net dvi jų kartos. Vyšniniai gleivėtieji pjūkleliai kenkia kasmet, bet ne visada labai gausiai. Pirmosios pjūklelių kartos paplitimas nėra labai reikšmingas, nes jų būna negausiai, tačiau nuėmus derlių darbuotis pradeda antrosios kartos kenkėjai, kurių lervos žalingos rugpjūčio–rugsėjo mėn. Štai tada vyšnias dažnai reikia purkšti insekticidais.
Slyvos
Dažnai sodininkai skundžiasi pajuodusiomis slyvomis. Beveik visada to priežastis – slyvų juodligė (suodligė), kuri labai mėgsta saldžias amarų išskyras. Jeigu nebuvo laiku naikinti amarai, tuomet šis grybas – saprotrofas turi puikią terpę tarpti. Slyvų lapai iš abiejų pusių aptraukiami juodomis, lengvai nusitrinančiomis apnašomis, nes grybas į augalų vidų neįsiskverbia. Juodligės sukėlėjas labiau išplinta, kai drėgna, pavėsyje. Palankiomis ligai plisti sąlygomis grybas labai greitai dauginasi ir padengia ne tik lapus, bet ir ūglius bei vaisius. Suodligės apniktuose lapuose susilpnėja asimiliacija, kvėpavimas, lėčiau medėja ūgliai, sutrinka medžiagų apykaita, vaismedžiai jautresni šalčiams. Apsaugos priemonės nėra sudėtingos. Svarbi gera agrotechnika, vaismedžių genėjimas, bet svarbiausia – vegetacijos metu naikinti amarus, t.y. nesudaryti palankių sąlygų grybui atsirasti, nes cheminės apsaugos priemonės nėra veiksmingos.
Apie peles ir pelėnus
Ant uogakrūmių ir vaiskrūmių jau nebėra uogų, o jeigu jų lapai labai ligoti, tuomet juos nupurkškite fungicidais. Taip sunaikinsite ligų pradus ir kitais metais uogakrūmiai mažiau sirgs.
Jau laikas pradėti galvoti apie sodo augalų apsaugą ir nuo kitokių kenkėjų. Apsauga nuo kiškių yra klasika, bet sodininkai dažnai pamiršta ar neįvertina kitų ne mažiau žalingų graužikų – pelių ir pelėnų, kurie itin kenkia jauniems sodo augalams.
Vaismedžių šaknims jie pridaro daugiau žalos nei kiškiai. Jei pelės plačiu žiedu nugraužia vaismedžio kamieno kaklelį, augalas gali žūti ir joks sodo tepalas nepadės. Šie smulkūs graužikai nugraužia ne tik jauno vaismedžio žievę, bet ir brazdą, o dažnai ir šaknis. Tai matyti tik nutirpus sniegui, o atšilus žemei vaismedžiai nuvirsta, arba juos galima lengvai išrauti iš žemės. Tokie vaismedžiai žūsta. Dirvonuojantys plotai yra natūrali dirvinių pelių ir paprastųjų pelėnų veisykla. Pelės veisiasi ir javų plotuose, soduose, kur žemė nedirbama.
Kuo rečiau pjaunama žolė, tuo daugiau atsiranda galimybių graužikams veistis. Soduose galima aptikti ir vandeninių pelėnų, kurie gyvena ten, kur sodai ribojasi su didesniais vandens telkiniais (prie ežerų, tvenkinių). Trijų keturių metrų ilgio vandeninių pelėnų urvai dažnai jungiasi su kurmių požeminiais takais ir sudaro ištisus labirintus. Vandeniniai pelėnai augalų šaknis nugraužia giliau po žeme, tad pažeidimų nematyti. Ir patys gyvūnai sunkiau pastebimi, nes gyvena po žeme. Pamačius panašių į kurmiarausius žemės kauburėlių, galima spėti, kad sode įsikūrė vandeninių pelėnų. Tokį plotą reikia stebėti: jei atkasti urveliai po dviejų parų bus uždengti žemėmis su lapais – pelėnai tikrai gyvena. Požymiai, rodantys, kad sode atsirado pelių ir pelėnų, – šviežiai iškapstyta žemė, apgraužti nukritę vaisiai, šviežios išmatos.
Todėl sode, ypač prie jaunų vaismedžių, reikia padėti masalo graužikams, bet taip, kad jis nebūtų prieinamas paukščiams ir kitiems „geriečiams“. Masalas įpilamas į plastikinį ar keraminį vamzdelį, gerai užkemšamas gabalėliu popieriaus, kad neišlestų paukščiai, ir padedamas prie kamieno.
Pajutusios masalą pelės pragraužia popierių. Kai masalas išėdamas, reikia papilti dar kartą. Kai kurie sodininkai naudoja plastikinius butelius nuo gėrimų. Nupjauna abu butelio galus, perpjauna vieną šoną ir apgaubia medelio kamieną. Apatinė butelio dalis į žemę turi būti įkišta apie 5–7 cm. Efektyviausias apsaugos būdas yra graužikų nuodijimas. Bet tai daroma rudenį, nuo rugsėjo iki lapkričio, nuėmus visą derlių. Kenkėjų populiacijos nyksta, kai nuolat naikinamos piktžolės, dažnai šienaujami žolynai, gerai įdirbamos dirvos. Žiemą po atodrėkio sniegą pomedžiuose dera suspausti. Sumintas sniegas neleis šiems graužikams prieiti prie šaknies kaklelio ir šaknų. Sniegą suspausti patartina po kiekvieno ilgesnio atodrėkio.
Ir dar...
Nors šiųmetis derlius aiškus, tačiau šiek tiek žinių apie sodo augalų derėjimo ypatumus nepakenks. Taigi anksčiausiai pradeda derėti uoginiai sodo augalai: braškės, avietės, serbentai – antraisiais metais; agrastai – trečiaisiais; vyšnios, trešnės, slyvos, abrikosai – trečiaisiais, šeštaisiais. Obelys, kriaušės su sėkliniais poskiepiais – šeštaisiais, septintaisiais, o su žemaūgiais vegetatyviniais poskiepiais – antraisiais metais.
Derėjimo pradžia priklauso nuo poskiepio ir veislės savybių. Taikant įvairias agrotechnines priemones galima paspartinti vaismedžių derėjimo pradžią, bet kuo anksčiau vaisiniai augalai pradeda derėti, tuo trumpiau trunka derėjimo laikotarpis. Braškių derlingumas mažėja 3–4 metais; aviečių, serbentų, agrastų – 10; abrikosų, slyvų, vyšnių – 10–15; obelų, kriaušių su sėkliniais poskiepiais – 20–30; o su vegetatyviniais poskiepiais – 15–20. Derliaus gausa priklauso nuo veislės, poskiepių, sodinių tankumo, vainikų formos, augalų priežiūros.
Kaulavaisiniai ir uoginiai sodo augalai paprastai dera kasmet. Jų derėjimas sutrinka, kai augalai pašąla šaltą žiemą, arba žiedai nukenčia nuo šalnų. Vaisių neužmezga, kai žydint būna nepalankios oro sąlygos, arba jie neužauga dėl kenkėjų ir ligų pažeidimo. Dauguma obelų ir kriaušių veislių pramečiuoja, t.y. dera kas antri metai. Kad vaismedžiai derėtų kasmet, sode reikia parinkti tinkamas veisles, deramai prižiūrėti, sunaikinti žiedų ir užuomazgų perteklių.