„Siaučiant miškų gaisrams, V.Putinas demonstruoja jėgą, o D.Medvedevas rašo žinutes „Twitter”, – ši amerikiečių dienraščio „The Christian Science Monitor” antraštė, ko gero, tiksliausiai apibūdintų daugelio Vakarų ekspertų išvadas.
Rusijos premjero V.Putino ir prezidento D.Medvedevo priešprieša įsitikinę apžvalgininkai įžvelgė pranašiškų ženklų. – esą V.Putinas jau nusprendė 2012 -aisiais grįžti į prezidento postą ir dabar vėl stiprina savo pozicijas, kurdamas pagrindinio šalies problemų sprendėjo įvaizdį.
Tokioms įžvalgoms mielai antrina ir kai kurie ekspertai iš pačios Rusijos. „Dabartinė krizė suteikė V.Putinui puikią progą rodytis televizijos ekrane ir demonstruoti, kad būtent jis – padėties šeimininkas”, – aiškino Maskvos Carnegie centro analitikas N.Petrovas.
Būtų lyg ir visai logiška. Tarsi iš vadovėlio. Juo labiau kad V.Putinas pastaruoju metu tikrai neleidžia pamiršti jo nė akimirką.
Tai jis patriotinius šalies žmonių jausmus žadina pasakojimais apie dainavimą su iš JAV deportuotais šnipais „Nuo ko prasideda tėvynė”, tai kuria „kieto vyruko” įvaizdį baikerių būryje.
Jei kalbėtume ne apie Rusiją, o apie kokią nors Vakarų valstybę, galima būtų neabejoti. Tuomet politiko sugebėjimas kurti ir puoselėti savo įvaizdį bei pasinaudoti net įvairiomis tragedijomis šiam įvaizdžiui stiprinti iš tiesų gali daug reikšti.
Tačiau Rusija – ne Vakarai. Ir ten įprastos schemos nebūtinai tinka. Tad ir šį kartą apie galimą V.Putino grįžimą į prezidento postą prabilta, regis, be jokio pagrindo.
Nes V.Putinui paprasčiausiai nereikia kurti kažkokio naujo savo įvaizdžio. Nereikia ir konkuruoti su prezidentu D.Medvedevu. Tokia kova Rusijoje vyksta kitaip – užkulisiuose. Ir „kieto vyruko” įvaizdis tam visai nereikalingas.
Norint tuo įsitikinti, užtenka prisiminti, kaip daugelis klydo 2007-ųjų vasarą.
Būtent tada visi, kurie spėliojo apie 2008-ųjų prezidento rinkimus, pastebėjo, kad V.Putinas ypač rūpinasi savo įvaizdžiu. O šios tuomet gana naujoviškos kampanijos kulminacija tapo pirmas kartas, kai jis pusnuogis viešai visam pasauliui rodė savo raumenis žvejodamas Jenisejaus upėje.
Daug apžvalgininkų (manęs tarp jų tikrai nebuvo) tada padarė galutinę išvadą: V.Putinas „kieto vyruko” įvaizdį kuria ketindamas likti prezidento poste.
Tačiau jau po kelių mėnesių jų laukė staigmena – V.Putinas patvirtino, kad iš šalies vadovo posto jis tikrai trauksis, o įpėdiniu paskelbtas D.Medvedevas.
Beje, jokios įvaizdžio kampanijos tuomečiam vicepremjerui nebuvo rengiama.
Atvirkščiai, daugelis dar ir dabar prisimena, koks sutrikęs atrodė D.Medvedevas, kai išgirdo žinią, jog V.Putinas savo įpėdiniu pasirinko jį.
Vis dėlto apie politinę kovą Rusijos gaisrų akivaizdoje tikrai galima kalbėti. Tik ne tarp V.Putino ir D.Medvedevo.
Štai sudegusios Rusijos karinio laivyno bazės istorija pademonstravo, kad generolai šalyje iš tiesų praranda įtaką. Juk jiems taip ir nepasisekė nuslėpti nuo visuomenės šio gaisro ir jo padarytos žalos.
Ypač įsimintina tai, kad ne kieno nors, o pačios Gynybos ministerijos paneigimus niekais pavertė net ne visuomenės aktyvistai, o kita valdžios struktūra – Generalinė prokuratūra.
Negana to, prezidentas D.Medvedevas po šių įvykių kone „V.Putino stiliumi” surengė parodomąjį aukščiausio rango generolų „teismą”: vieniems skirtos nuobaudos, kiti iš viso atleisti.
Apskritai atrodo, kad gaisrais vėl sėkmingiau pasinaudos D.Medvedevo skelbiamos Rusijos modernizavimo programos šalininkai. Juk dabar tapo visiškai akivaizdu, kad šalies „galia” – butaforinė.
Raumenis tarptautinėje arenoje noriai demonstruojanti Rusija dar kartą įsitikino, kokia pažeidžiama ji yra viduje. Šalies infrastruktūra yra tokios būklės, kad nuo gaisrų apsiginti negali ne tik paprasti žmonės.
Prieš liepsnas visiškai bejėgė pasirodė esanti net pati Rusijos armija. Juk, pasak pranešimų, sudegė ne vien karinė technika, bet ir svarbus Gynybos štabo ryšių centras.
Todėl atrodo, jog būtent D.Medvedevas gali pasinaudoti gaisrais savo „tyliajam karui”.
Apie tokį šalies vadovo karą prieš vis dar labai įtakingas konservatyviąsias modernizavimui besipriešinančias jėgas taip pat prabilta šią savaitę.
Interviu laikraščiui „Nezavisimaja gazeta” apie tai atvirai kalbėjo Šiuolaikinio vystymosi instituto vadovas I.Jurgensas.
Šiame interviu pripažįstama, kad D.Medvedevo realios galios – vis dar labai ribotos. Skelbiama ir apie šių galių ribotumo nulemtus prezidento pralaimėjimus.
Pavyzdžiui, dėl Federalinės saugumo tarnybos įgaliojimų išplėtimo. Bet apie kokį nors D.Medvedevo konfliktą ir konkurenciją su V.Putinu – nė žodžio.
Beje, šio instituto stebėtojų tarybai vadovauja pats D.Medvedevas. Todėl ir I.Jurgenso įžvalgas analizuoti vertingiau ir įdomiau negu dar vieną „būrimą iš gaisraviečių pelenų” apie būsimą V.Putino sugrįžimą į prezidento postą.