Taigi našlėms, kurios neparodydavo didelės aistros mirti su santuokiniu, duodavo narkotikų arba tiesiog pririšdavo prie laužo. O kad nesigirdėtų keiksmažodžių, sklindančių iš degančios našlės lūpų, garsiai grodavo muzika.
Britai, šeimininkavę Indijoje, šį paprotį uždraudė XIX amžiaus viduryje. Lietuviai juo mėgaujasi ligi šiol. Tik dabar žudomos ne moterys, o vyrai.
Tiesą sakant, ne visai tiksli analogija, tačiau daug panašumų ir kai kurie aspektai netgi baisesni. Turiu galvoje vyrų kankinimą sodybomis.
Yra tokia egzekucija Lietuvoje – vežti vyrą į sodybą ir ten jį laikyti visą savaitgalį. Hindusų našlės ugnyje virsdavo pelenais vieną kartą, Jėzus Kristus miršta ir prisikelia tik sykį per metus, o lietuvis vyras sodyboje kenčia visą sezoną. Net ispanų inkvizicija buvo gailestingesnė.
Sukurta daugybė smulkių mitų, esą sodyboje (t.y. gamtoje) yra tokių vertybių, kurių nerasi mieste. Kokios tos vertybės? Pavyzdžiui, žolė. Nuvažiavęs į sodybą turi nusiauti kojas ir basas šlaistytis po žolę. Dėl Dievo meilės, kam leisti krūvą pinigų benzinui, jeigu žolės ir mieste kiek nori. Na, gali įlipti į šuns ar žmogaus mėšlą, bet juk tai irgi gamta.
Arba teko girdėt tokią keistenybę – nuvažiavus į sodybą galima apkabinti medį. Nesusipratimas. Kuo blogesni miesto medžiai už sodybos medžius? Be to, jeigu vyras ima kabinėtis ne prie moterų, o prie medžių – iš tokio nieko gero nelauk.
Girdžiu argumentą – mieste oras nešvarus. Taip, tiesa. Tačiau mūsų plaučiai seniai prisitaikė prie tokio oro, mutavo, ir dabar jiems kaip tik švarus kaimo oras kur kas kenksmingesnis.
Dar keistesnė vertybė yra vaizdas. Esą ten, sodyboje, tereikia sėdėti ir žiūrėti į gražius vaizdus. Tie vaizdai dažniausiai du - į vieną pusę ir į kitą. Jiems apžiūrėti užtenka maždaug trijų minučių. Į ką žiūrėti paskui? Televizoriuje yra šimtas keturiasdešimt penki kanalai, jeigu kiekvienam skirsi po pusantros minutės – išeina du šimtai septyniolika su puse minučių. O juk kiekviename kanale kas nors nuolat keičiasi (išskyrus, žinoma, Lietuvos televiziją), gali grįžti į kurį tik nori kanalą, keisti kombinacijas ir t.t. Taigi – meditacijos galimybės darosi beribės.
Tiesa, sodybos turi dangų. Nenuginčijamas faktas. Labai populiari nuomonė, jog kaime dangus be galo įdomus ir prasmingas. Irgi tiesa. Na, taip, ten nėra šviesos, dangus gilus ir juodas kaip narkomano vyzdžiai. Bet jeigu galvosi apie jo poveikį žmogui, o ypač vyrui...
Žiūri žiūri į tokį dangų – bloga darosi.
- Menkysta tu, - sako dangus. - Utėle, dulke, šliuže purvinas. Pasižiūrėk, kas esi begalybės akivaizdoj.
Ar tai malonu? Tai mazochizmas. Žiūrėdamas į tokį dangų, pradedi kelti klausimus: ką galiu žinoti, ką privalau daryti, ko galiu viltis, imi nujausti, kad nesi vien tik daiktas pats savaime, bet dar ir daiktas sau, o pasitelkęs Georgo Willhelmo Friedricho Hegelio sintezę, suvoki rūsčią tiesą, kad jau esi daiktas pats savaime ir sau, ir tas dangaus gylis pamažu ima skverbtis į tave ir ištinka tiesa, kad pats esi toks pat begalinis, nepasiekiamas, neapčiuopiamas, nieko neuždirbi, nugyvenęs daugiau nei pusę gyvenimo taip ir netapai nei daktaru, nei advokatu, nei TV žvaigžde, vaikai tavęs negerbia, šuo neklauso, o tai reiškia, kad tavęs beveik visai nėra...
Po tokių dangaus seansų du keliai – į beprotnamį arba prisigert. Nuolat kankinasi galvon suaugę profesoriai, kodėl kaimiečiai geria. Į dangų žiūri! O pažiūrėję į dangų – į durnyną. Arba dar geriau – į kapus. Nieko gero iš to dangaus.
Išeini į mišką – klaiku. Tylu, tik šiurpas medžių viršūnėmis bėga. O jeigu kas nors traška, braška ir čeža – akivaizdu, koks nors maniakas sėlina artyn su kruvinu kirviu. Samanose, senuose kelmuose lindi nuodingos gyvatės, o kiekviename krūmelyje, žolėje, ant kiekvieno lapo tupi žudikės erkės, iš politikų išmokę gerti žmogaus kraują – galanda savo nešvankius įrankius.
Negana to, gali pasiklysti. Tik užsižiopsok, tik pradėk vaikytis baravyką, kuris galiausiai pasirodo esąs sumauta ūmėdė – viskas! Iš kur atėjai, kur eini, kodėl ir kam, kaip grįžti – jokios informacijos. Telefono baterija nusėdo, ryšio nėra, medžiai apaugę samanomis iš visų pusių, saulę pasigrobė debesys. O net jeigu ir surastum prakeiktą šiaurę – kokia tau nauda iš šiaurės, jeigu nežinai, iš kurios pusės į mišką pakliuvai. Geriausiu atveju tave suras po mėnesio išbadėjusį, netekusį proto ir vilties kur nors ties Naujosios Zelandijos krantais. Žinoma, visuomet gali tikėtis, kad nušaus baltarusiai pasieniečiai, bet juk ne visiems taip sekasi. Ir tai vadinasi – poilsis.
Nei televizoriaus, nei kondicionieriaus, nei padoraus šaldytuvo, nei interneto, nei muzikos, nei, pagaliau, malonaus rytinio šiukšlininkų bildesio po langais. Tik pamišę paukščiai, tik viskam abejinga, savo amžinaisiais „kas ką suės“ ciklais užsiėmusi Gamta.
Be abejo, yra tokių sodybų, kuriose visi patogumai ir net teniso kortai šalia. Bet kam tada, po velnių, į tą sodybą važiuot, jeigu ten viskas lygiai taip pat kaip mieste. Paslaptis, kuriai atkasti reiktų Heinricho Schliemanno.
Nesu matęs nė vieno vyro, kuris sodyboje pailsėtų. Patyrę sunkiausių išbandymų, kankinami streso ir neurozių vyrai sodyboje ima valgyti ir gerti. Ir persivalgo, ir persigeria, nes gryname ore apetitas iš tiesų geresnis. O juk nieko nėra blogiau, kaip saiko praradimas. Visi vyrai, jėga nuvilkti į sodybas, praranda saiką. Ir grįžta į miestą pervargę, neišsimiegoję, su sunkiais odos nudegimais, sukandžioti, ištinę, susipykę su moterimis, su savimi, su Būtimi, pagiringi ir nelaimingi.
Jeigu girdite kur nors atokioje sodyboje kaukiantį gyvulį, žinokite – tai vyras kankinasi, pririštas prie poilsio laužo.