Šventų Mišių Įžangos giesmė skelbia apie mįslingą šventąją Dievo vietą. Psalmininkas taria, kad ši vieta ir yra Jo namai. Bet, paklausime, pats Dievas yra šventas? Kam jam yra reikalinga dar viena šventa „vieta“? Kokia vieta galėtų aprėpti Dievo šventumą? Ir ar begaliniam ir šventam Dievui reikia kokios nors vietos ar buveinės?
Pabandykime dar kartą paklausti savęs: kas gi yra ta šventoji Dievo vieta arba Dievo šventovė?
Jeigu jus kas nors paragintų eiti į Dievo namus, ką įprastai tuoj pat pagalvotume? Matyt, imtume dairytis artimiausios bažnyčios. Įprasta. O Dievo namais įprastai vadiname tą vietą, kurioje yra aukojamos šv.Mišios; ir kur tabernakulyje už durelių yra saugomas Švenčiausiasis Sakramentas. Ar ta maža bažnyčios gale įrengta dėžutė ir yra ta šventoji Dievui sava vieta? O gal bažnyčios puošyba ar kitokios architektūrinės įmantrybės laiduoja Dievui savos vietos šventumą?
Ar kiekviena tokia vieta yra Dievui sava ir šventa? Kas gi yra Dievui sava šventovė – Dievo namai?
Namai yra ten, kur yra gera būti; gera būti su savimi ir su savais. Namai tėra tik savasties metafora. Tikrovėje namai yra išgyvenamas santykis su saviškiais. Tai – savas bendrumas.
Vadinasi, Psalmininko apgiedami Dievo namai irgi tėra pačios Dievo savasties metafora. Dievui savas šventumas ir yra jo „vieta“, kurioje Jam yra gera būti. Tuomet klausiame, o kur ir kaip Dievui yra gera būti?
Žymioji Andrejaus Rubliovo ikona atskleidžia Dievui savą buvimo vietą. Štai trys angeliško pavidalo vyriškiai mylinčiai intensyviai žvelgia į vienas kitą. Jiems yra gera būti santykyje, būtent, asmenų santykyje. Ši ikona atskleidžia santykio esmę, o kartu ir Dievo namų - Švenčiausios Trejybės asmenų - esmę. Dievo namai ir yra santykis tarp šventumu besidalijančių „savųjų“.
Ir štai psalmininkas gieda: „Dievas savo šventojoje vietoje; Dievas, kuris apgyvendina turinčiuosius tą pačią dvasią savo namuose.“
Dabar turime paklausti: kas gi yra tie laimingieji Dievo namiškiai. Akivaizdu, kad namiškiais tegali būti saviškiai. Tai yra tie, kurie yra pakviesti į santykį su Dievu. „Apsigyventi“ Dievo namuose reiškia būti Dievo įsavintam. Dievas įvesdina mus į bendrystės savojoje Dvasioje santykį, kuriuo „saviškis“ tarpsta Dievo šventume. Iš tiesų, čia mes kalbame apie dieviškąją „koinoniją“ - mūsų bendrumą su Švenčiausios Trejybės asmenimis.
Dievo namai yra santykis, kuriame mes apsigyvename per Šventąją Jo Dvasią. Ji mus „įsiterpia“ į Tėvo ir Sūnaus mylintį santykį – Dievo namus.
Taigi ir „eiti į bažnyčią“ vadinasi „įžengti į santykį“. Tad ir būti krikščionimi yra nuolat šio santykio Šventojoje Dvasioje ieškoti. Šventoji Dvasia mums yra išliejama Kristaus Aukoje. Būtent čia Eucharistijos Aukoje ir gimsta Dievo savų „saviškių“ koinonija - Dievui sava šventoji vieta.