Šimtmetį švenčiantys ateitininkai: su tautiškumu ir kryžiumi širdyje

Su Ateitininkų federacijai pastaruosius septynerius metus vadovavusiu pirmininku Vygantu Malinausku kalbamės apie šios organizacijos praeitį bei dabartį.

- Atetininkija, kaip ir prieš šimtą metų tiki, kad gali pasiūlyti alternatyvą šiuolaikinei kultūrai, šiuolaikinei visuomene, konkrečiau - vertos pasigėrėjimo Lietuvos modelį. Kaip ir prieš šimtą metų, taip ir dabar ateitininkijos tiklas liko toks pats – mes siekiame užauginti visapusiškai išsilavinusias patriotiškas asmenybes, kilnios širdies šviesuolius, kurie turėtų noro keisti ir kurti naują Lietuvą. Manau, ši aktualija svarbi ir mūsų laikais.

- Šie principai yra gairės. Pats Stasys Šalkauskis, kuris 1927 m. formavo ateitininkų principus, sakė, kad tai turi būti nuolat atsinaujinantis, prisitaikantis dalykas. Tarkim, kai kurios vertybės, kaip patriotiškumo samprata, manau, šiuolaikinei Lietuvai itin aktuali, nes šiuo metu yra paplitusi patriotiškumo forma kaip mūsų senovės ir tradicijų garbinimas. S.Šalkauskio sampratoje patriotiškumas reiškia nusiteikimą kurti naują lietuvišką kultūrą, kuri būtų tiek vertinga mums patiems, tiek įdomi visam pasauliui. Ateitininkijai patriotiškumas visada siejasi su kūrybiškumu – turi kurti kas yra lietuviška, bet nauja ir atitinka šiuolaikinio pasaulio iššūkius.

Katalikybė mūsų laikais daug kur yra išstumta iš viešojo gyvenimo, iš kultūros. Tačiau mes manome, kad katalikiškumas iš tikrųjų turi daug potencialo, kuris gali daug ką duoti šiuolianiam pasauliui jeigu jį grąžintume į viešąjį gyvenimą bei kultūrą. Ateitininkų jaunimas bando kurti šiuolaikinę katalikišką kultūrą ir ją skleisti savo aplinkoje. Kultūra - tai ir mūsų santykiai, ir vertybės, ir mūsų gyvenimo bei bendravimo stilius. Ateitininkijos stovyklos yra šiuolaikinės katalikybės laboratorijos, kur atvykęs ir pagyvenęs savaitę gali pajusti, ką reiškia gyventoi šiuolaikinėje katalikiškoje kultūroje.

- Mes esame narystės organizacija ir pagrindinė mūsų veikla vyksta kuopose. Nesame būrelis – kaip kitur ateina vaikai, patogiai susėda ir juos visko išmoko. Ateitininkų jaunimas skatinamas daugiau veikti savarankiškai. Be abejo, jauni ateitininkai nuo aštuonerių metų dalyvauja būreliuose, nors čia irgi juos pratiname prie savarankiško veikimo. Bet nuo keturiolikos metų vaikai turi patys susiburti, susikurti ir išsirinkti valdymo organus, patys susiplanuoti veiklą ir veikti. Jie patys prisiima atsakomybę už savo veiklos sėkmę ar nesėkmę. Paprastai mokiniai kuopose renkasi kartą savaitę. Bet mes sakome, kad negali būti ateitininkas jeigu neskaitai rimtų knygų – labai akcentuojame saviugdą, gabėjimo rašyti ir kalbėti lavinimą. Dar S.Šalkauskis minėjo fizinę kultūrą. Turiu omenyje ne raumenų auginimą, bet sveiko gyvenimo būdo propagavimą. Taip pat ateitininkams labai svarbūs visuomeniškumo įgūdžiai.

Mūsų visuomenėje visuomeniškusmas ir savanoriškumas dažnai yra sutapatinami. Jei galiu kokias tris dienas pasavanoriauti, o paskui grįžtu prie kasdienio gyvenimo ir niekam nesu įsipareigojęs, tai visuomeniškumas reiškia nuolatinį įsipareigojimą bendram gėriui. Iš pradžių mokykloje turi galvoti, kaip gali prisidėti, kad mokyklos bendruomenė kažkuo praturtėtų, kad jos gyvenimas būtų įdomesnis, paskui universitete įsijungi į studentų veiklą ir seki visuomenės aktualijas, užaugęs ateitininkas turėtų rūpintis tiek savo bendruomenės, tiek savo valstybės reikalais.

- Kaip sakė ateitininkų federacijos vadas filosofas Juozas Girnius, kultūros negali paveldėti, ją gali perimti. Ji savaime nepereina. Jeigu mūsų pirmtakai ateitininkai kažką davė Lietuvai, išaugino Mačernį, Bradūną ar Maironį, tai nereiškia, kad mes tik sėdėdami ir nieko nesiimdami tapsime į juos panašūs. Labai svarbu perimti pirmųjų ateitininkų patirtį ir tradicijas. Pavyzdžiui, filosofas Antanas Maceina ir dabar moksleivių bei studentų tarpe yra labai populiarus.

- Išeivijoje tokių narių iš ties yra daug, tačiau Lietuvoje labai mažai, kadangi okupacijos laikais ši grandis buvo nutraukta. Dabar didesnį ateitininkijos narių procentą sudaro jaunimas iš šeimų, kuriose net katalikybė nėra praktikuojama. Pas mus ateina jauni, intelektualūs, kūrybingi ir ieškantys žmonės, kurie iš tikrųjų ateitininkijoje atranda naują gilesnį požiūrį į pasaulį, gilesnę motyvaciją. Tuomet pilietiškumas įgauna kitą prasmę – mes ne tik kažką veikiame, bet ir norime sukurti geresnę Lietuvą.

- Manau, kad gyvename labai pasikeitusiame pasaulyje, kuris mus, be abejo, labai įtakoja. Anais lakais žmonės labiau natūraliai organizavosi. Tuo metu žmonės turėjo tikėjimą, kad gali kartu per kūrybą, per veiklą, per socialinę akciją keisti savo bemdruomenės ir šalies gyvenimą – tarpukariu ateitininkai aktyviai rūpinosi moterų, darbininkų klausimais. Viena vertus, mes sovietmečiu tai praradome, kita vertus, kad ir visa Vakarų civilizacija prarado tą pilietinį aktyvumą. Tenka bendrauti su panašiomis į mūsų Vakarų valstybių organizacijomis, tai daugelis jų yra tapusios tik vaikų užimtumo, laisvalaikio organizavimo būreliais. Mes, ateitininkai, dabar turime atgauti pasitikėjimą savo jėgomis ir žvelgti idėjiškai.

Mums reikia laiko išjudėti, bet šiuo metu jis jau vyksta. Jeigu 1989 metais atsikūrėme labiau kaip jaunimo organizacija, tai dabar palengva pradeda išsiskleisti mūsų intelektualinis visuomeninis potencialas. Jei lygintume su ketvirtu praėjusio amžiaus dešimtmečiu, nesame tokia gausi ir taip plačiai veikianti organizacija, tačiau einame ta kryptimi. Tam impulsą davė ir šį savaitgalį vykęs kongresas. Nežinau, ar Lietuvoje dar yra kokia kita jaunimo organizacija, kuri būtų trijų periodinių leidinių steigėja.

- Iš ties tai buvo ta karta, kuri subrendo trečio dešimtmečio pabaigoje. Tai tie, kurie paskelbė „Organiškos valstybės kūrimo deklaraciją“. Tai intelektualų ir filosofų karta. Juk ir Lietuvos literatūros negali įsivaizduoti be atetininkų. Jei iš jos išbrauktume ateitininkus, tai XX a. literatūra iš ties liktų labai skylėta. Bet vėlgi mes nesame „praeitininkai“, todėl prisiimame iššūkį – jei jie galėjo, tą patį galime ir mes. Manau, kad ateitininkų aukso amžius dar bus ateityje.

- Prieškariu kunigai tiesiogiai nepriklausė ateitininkams, bet atliko globėjų vaidmenį. Ypač gimnazijose, kai buvo ateitininkų organizacijos draudimo laikotarpis. Tuomet valdžia sužinojusi, jog jaunuolis yra ateitininkas jį išmesdavo iš gimnazijos. Šis draudimas galiojo nuo 1930 metų, kai A.Smetonos vyriausybė uždraudė moksleivių ateitininkų veiklą. Tuomet Lietuvoje bandya sukurti itališko tipo fašizmą su vienu vadu,viena partija ir viena jaunimo organizacija. Nuspręsta, kad Lietuvoje turi veikti viena moksleivių organizacija, o ateitininkai valdžiai buvo labai nepatogi organizacija.

Kalbant apie kunigus organizacijoje, tai dabar jų Lietuvoje yra daug mažiau nei tarpukariu, be to, ne kiekvienas kunigas turi talentą veikti, ir ne kiekvienas kunigas palaiko būtent ateitininkus, nes juk yra ir kunigų skautų, yra kunigų, kurie labiau orientuojasi į veiklą su savo parapijos jaunimu. Ateitininkijoje palyginus yra nedaug, bet labai gerų kunigų. Tarkim, du paskutiniai vyskupais paskirti kunigai – Arūnas Poniškaitis ir Gintaras Grušas – abu yra ateitininkai. Reikia turėti nemažai intelektualumo ir kūrybiškumo, kad rastum bendrą kalbą su jaunais žmonėmis.

- Svarbu pažymėti, kad ateitininkų veiklą ne iš karto po okupacijos pavyko užgesinti. Kai kur ateitininkų organizacijos gimnazijose veikė dar 1947-48 metais. Yra Marijampolės ateitininkų byla, sukurta Stalino laikais, ir Alytaus apskrityje tuo metu dar slaptai veikė ateitininkail, kelis metus pogrindyje buvo leidžiamas ir „Ateities“ žurnalas.

Kalbant apie ateitininkus išeivijoje, tai ateitininkija buvo didžiausia išeivijos organizacija, be to, daugybė išeivijos gyvenimo struktūrų – lietuvių namai, fondai – buvo įkurti ateitininkų pastangomis. Tarkim, Šiaurės Amerikoje nuo 1955 metų veikia „Dainavos“ stovykla, kurios kuopos veikia visose JAV nuo rytų iki vakarų pakrantės. Ateitininkų pastangomis išeivijoje buvo išleista daug intelektualinės literatūros, nors pagrindinis dėmesys buvo skiriamas jaunimo tautiniam patriotiniam ugdymui. Mes dabar naudojamės tuo, ką sukūrė išeivijos ateitininkai. Tarkim, mūsų jaunimo stovyklos paremtos JAV ateitininkų per penkiasdiašimt metų sukaupta stovyklų patirtimi. Čia daug nusipelnė kunigas Stasys Yla, su Baliu Sruoga kalėjęs Štutgofo koncentracijos stovykloje.

- Iniciatyva, be abejo, prasidėjo nuo vietos žmonių. Ateitininkai buvo legendinė organizacija, tokia, kaip ir skautai, todėl kai tik atsirado galimybė, ji ėmė atsikurti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Kai kurios organizacijos buvo atkurtos ir pamirštos, bet ateitininkų idėja buvo per daug kabinanti. Per ateitininkų auklėjimą per tuos dvidešimt metų Lietuvoje jau perėjo keliolika tūkstančių jaunuolių. Tai yra nemažas indėlis. Mūsų tikslas - ne tapti kažkokia didinga gerbiama organizacija, bet sudaryti sąlygas jauniems žmonėms ugdyti savo talentus, kūrybiškumą, visuomeniškumo potencialą. Džiaugiuosi, kad jau yra stipri karta profesionalų trisdešimtmečių, kurie gali daug duoti Lietuvai. Mes tik dabar ateiname į tarpukario ateitininkijos lygį.

- Jūsų organizacijos įstatuose akcentuojamos penkios pagrindinės vertybės, į kurias turi orientuotis ateitininkai – tai tautiškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas, šeimyniškumas ir katalikiškumas. Kas slypi po šeimyniškumo principu?

- Turima galvoje, jog šeima ateitininko gyvenime yra viena kertinių vertybių. Tai santuoka grįsta šeima, šeima, kur žmonės vienas kitam įsipareigoja visam gyvenimui. Šeima nėra savaime vykstantis dalykas, jaunuoliai turi sąmoningai jai ruoštis. Paprastai pavasario akademijose būna nagrinėjamos vyriškumo ir moteriškumo, meilės ir draugystės temos. Jaunimui svarbu turėti vertybinius pagridus, nes šeimoje gyventi, ypač šiais laikais, nėra lengva, kyla daug pagundų. Ateitininkų jaunimo stovyklose vyksta specialios programos, atvažiuoja jaunos ateitininkų šeimos, kurios savo pavyzdžiu jaunuoliams perduoda katalikiškų šeimų gyvenimo principus. Ir pats anksčiau dažnai su žmona važiuodavau į šias stovyklas. Pastebėjome, jog yra dažnos santuokos tarp ateitininkų.

- Mes parodome jaunimui, jog tokiai kultūrai yra alternatyva. Dekadentiškai Vakarų kultūrai priešpastatome gyvybingą autentišką Vakarų kultūrą. Ir šio kongreso diskusijose profesorius Tomas Sodeika kaip tik kalbėjo apie Vakarų civilizacijos saulėlydį. Vakarietiškos civilizacijos vertybės, kurios skatino mūsų vystymąsi, tobulėjimą kažkur išnyko, jų vietą užėmė hedonizmas. Jei nori išlaikyti tikrąsias autentiškas vertybes, nesvarbu ar esi ateitininkas ar ne, visuomet plauki prieš srovę. Tu gali gyventi kaip visi, tačiau gali gyventi ir kitaip – kokybiškiau ir vertingiau.