Bet šis straipsnis ne apie įmantrius kokteilius. Tiksliau – bent jau ne apie egzotiškus gėrimus ar jų svarbą. Juk visiškai nesvarbu, kokį kokteilį geria garsusis britų agentas 007, ar rusų karininkas kartu su Lietuvos karinių oro pajėgų vadu. Svarbu, kur ir kokiomis aplinkybėmis tai vyksta.
Lietuvos KOP vadą (tiesa, buvusį) – Joną Marcinkų paminėjau neatsitiktinai. Ne todėl, kad būtų įdomu sužinoti, kokį kokteilį prieš beveik 5 metus, pokalbio su „senu pažįstamu“ iš Rusijos metu gėrė Lietuvos KOP vadas.
O todėl, kad po šio pokalbio (tiksliau visų trijų) jis buvo atleistas. Iki šiol neaišku, kokias valstybės paslaptis tuomet išplepėjo J.Marcinkus. Tačiau visą, prieš beveik penkerius metus nutikusią Rusijos naikintuvo “Su-27” katastrofą prie Jurbarko istoriją iki šiol dengia paslapties skraistė.
Nepaisant tuometės valdžios atstovų raminimų, iš Rusijos jausto itin stipraus spaudimo ir begalės įtarinėjimų istorija liko numarinta. Tarsi tyčia.
Nors įtarimai, jog “Su-27” krytis – visai ne atsitiktinumas, taip ir liko kyboti ore, bet kokių nors rimtesnių diskusijų dalimi jie netapo. Nebent pašaipų objektu. Kaip ir dažniausiai būna su sąmokslo teorijomis.
Tiesą pasakius, nemėgstu sąmokslo teorijų. Išties manau, kad daugelis jų yra pramanytos žmonių, neturinčių ką veikti, nemokančių kitaip save realizuoti arba per pilnatį pajuntančių regėjimus.
„Visa tiesa tik iš mūsų lūpų, atmerkite akis, gerieji žmonės!”, - paklaikusiu žvilgsniu klykia jie. Sąmokslas dėl Johno F.Kennedy nužudymo, amerikiečių išsilaipinimas mėnulyje, Rugsėjo 11-oji tėra dalis iš gausybės teorijų, kurios kamuoja tūkstančius žmonių pasaulyje.
O milijonus kitų (prisipažinsiu, tarp jų ir mane) – visai nekamuoja. Sąmokslo teorijų mėgėjai pasitinkami su pašaipia šypsena, o kartais – užuojautos kupinu žvilgsniu: “Vargšelis, jam jau visai “faricht“.
Todėl visai nenuostabu, kad tarp gausybės tokių teorijų, informacijos srautų bei papraščiausių paistalų slypi ir realaus pasaulio paslaptys.
Audrinančios mūsų vaizduotę nuo Alfredo Dreyfuso, Mata Hari, Kimo Philby laikų. Pamėgtos Štirlico bei agento 007 nuotykių epopėjos. Žinia ta, jog visos jos turi bent po tiesos grūdą - realų pagrindą.
Pastarojo meto įvykiai JAV, kuomet buvo sulaikyti 10 Rusijos šnipų, mums, paprastiems mirtingiesiems, dar sykį atskleidė paslaptingą ir viliojantį slaptųjų tarnybų pasaulį.
Vieni šaipėsi iš rusų šnipų nemokšiškumo, kiti abejojo („Kas čia per nesąmonė? Jie ką, rimtai mano, kad mes patikėsime šituo cirku?“), treti mėgino įžvelgti suktybių. Pastarųjų kritiškas požiūris, mano nuomone, pasirodė blaiviausias ir paremtas realybe.
Leisti sau plaukti pasroviui, žiniasklaidos nurodyta kryptimi yra lengviausia. Ypač šiais laikais, kai visa informacija pateikiama sukramtyta, nereikalaujanti pernelyg didelių mąstymo pastangų. Štai skaitytojau – perskaitei pavadinimą, ir viskas aišku.
Užtat įsiklausyti į kai kurių patyrusių žmonių, regėjusių visus Šaltojo karo laikų žvalgybinius fokusus, įspėjimus sugebėjo retas. O įspėjimų būta pakankamai aiškių: JAV sučiupti agentai miegaliai.
Jie nėra 2 valandų trukmės filmo apie superagentus herojai. Ir informaciją renka, analizuoja arba kitaip darbuojasi savo žvalgybai ne tiek efektingai, kiek efektyviai. Toks darbas dažniausiai trunka ilgai. Kad ir metų metus. Gali būti nuobodus ir neatnešti jokių apčiuopiamų rezultatų.
Tačiau žvalgyba yra kantri kaip smauglys Ka. Ji lauks ir išpeš ką nors vertingo. Ypač jei priešas (arba, šių laikų politkorektiškai kalbant konkurentas) praras budrumą, nepastebės smulkmenų. Ir neklausk, lietuvi, kodėl tai daroma, net jei Šaltasis karas oficialiai baigėsi. Tai daroma ir kartojama. Kaip, pavyzdžiui, su estų šnipu Henriku Simmu.
Ne vienerius metus jo niekas nepastebėjo, o Estijos saugume dirbęs ir karjeros laiptais sparčiai kilęs pareigūnas galiausiai gavo galimybę susipažinti su slapčiausiais NATO dokumentais. Juk Estija – patikima Aljanso narė, tiesa?
Gal ir patikima, tačiau, kaip pasirodė H.Simmo atveju, ne visiškai. Patikimumo skydas pasirodė esąs skylėtas, mat tokiu pat miegaliu, kaip ir rusų šnipų dešimtukas JAV iš pradžių buvęs H.Simas buvo pažadintas savo tikrųjų šeimininkų.
Kadaise šnipus dirbti labiausiai vertė ideologiniai motyvai – naivius vakariečius 4-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sužavėjęs J.Stalinas bei jo kurta socializmo iliuzija ne vieną talentingą vakarietį privertė išduoti savo tėvynę, artimuosius, tarnybą.
Viskas vardan revoliucijos. Tuo tarpu H.Simmą pakabino ant šantažo bei pinigų kabliuko. Užteko tik tiek. Ką rodo šios istorijos ir kodėl jas pateikiau, kaip pavyzdžius?
Visų pirma, tai, jog mūsų mėginimai save sumenkinti bei nevisaveriškumo kompleksai („baikit juokus, na ir kas mus čia žvalgys? Esam mažiukai, niekam neįdomūs“) bliūkšta prieš realybę – mus šnipinėja. Dar ir kaip.
Po H.Simmo sulaikymo buvo baugiai klausta: „O kiek dar tokių Simmų yra Estijoje? Baltijos valstybėse? NATO?“
Į tai kol kas negali niekas atsakyti, nebent puikiai dirbtų kontržvalgyba. Dėl pastarojo fakto kažkodėl kirba abejonės. Apie tai – kiek vėliau.
O kad Rusijos žvalgyba dirba, nėra jokia paslaptis – Vakarų Europos valstybės jau kelerius metus skambina pavojaus varpais: rusų rezidentų (oficialiai – Rusijos ambasados darbuotojų, įvairiausių atašė, o iš tikrųjų – žvalgybininkų) skaičius šoktelėjo.
Kai kur pasiekė ar net pralenkė Šaltojo karo laikų lygį. Ką tai gali sakyti? Kad šnipinėjama šiaip sau, ar kad mus vis dar laiko priešais bei taikiniais?
Kol mes šaipomės iš nepavykusios Rusijos agentų istorijos JAV, mūsų pačių panosėje dedasi įdomūs dalykai. Ir svarbiausia – jau kadaise matyti.
Ne veltui paminėjau J.Marcinkaus atvejį bei penkerių metų senumo “Su-27” istoriją. Ne pirma ir ne paskutinė, kuri nugrūdama į stalčių vos tik išgaravus skandalo dūmams. Kuriami nauji raganų laužai.
Galima tik apskaičiuoti, kiek įvairiausių skandalų per pastarąjį dešimtmetį talžė svarbiausias už Lietuvos saugumą atsakingas institucijas. Abejų rankų pirštų neužteks.
Juk tai ir R.Pakso atėjimas į valdžią, ir skandalingas jo krytis žemyn, ir populistinių partijų iškilimas, neaiškus „tradicinių partijų“ finansavimas, nesibaigiantys Seimo, vyriausybės, teismų skandalai. O kur dar politine prostitute tapusio VSD skandalai?
Visi jie (papildomai prie politikų trumparegiškumo, provincialaus bukumo, siekiant paprastos naudos sau) pakirto piliečių pasitikėjimą svarbiausiomis šalies institucijomis.
Pastaraisiais metais atėjo teisėsaugos institucijų eilė – D.Kedžio byla yra ne kas kitas, kaip vienas apraizgytas sąmokslas, skirtas murkdytis ir peštis vietinės reikšmės varlinuke.
Neapleidžia jausmas, jog kažkas visa tai stebi ir juokdamasis iš pasitenkinimo trina rankomis.
Ne kokie įsivaizduojami pedofilų, kedofilų ar dar kokie klanai, o subjektai, kurių tikslas yra kurstyti, sėti nepasitikėjimą, abejingumą, pyktį mūsų šalyje.
„Nepasitikėk prokurorais. Visi jie pedofilai arba jų klano pakinkyti“, - tokiais šūkiais šeriama tauta. Pagrindinių skandalų herojų mirtys, matyt, išties vertos jau kuriamų serijalų, knygų bei naujų paskalų – geriau nė genialiausias scenaristas nesugalvos.
Naujausias pavyzdys – dar viena prieštaringų dūsavimų, ūbavimų ir vertinimų ( o kaipgi kitaip) susilaukusi Eglės Kusaitės byla.
Prisipažinsiu – merginos pareiškimai man nuo pat pradžių skambėjo tarsi iš mėnulio iškritusios naivuolės sapalionės, kuri įsivaizduoja esanti žibutė, auganti vienoje iš Žviegždrių pastato sienų.
Antra vertus, kai merginą ginti stoja tokie grandai kaip pilietiškumo bei inteligencijos veidas Leonidas Donskis bei nepailstantis teisybės gynėjas Kęstutis Čilinskas, suglumstu. Juk jiems galvų negalėjo susukti paprasta mergelė?
Tuomet ir pats suabejoji – o gal išties VSD pareigūnai neturi ką veikti ir siekdami imituoti veiklą, už kurią mokami pinigai, veliasi į avantiūras su tokiomis naivuolėmis.
O ir VSD bendradarbiavimas su kolegomis iš Rusijos, prismenant J.Marcinkaus istoriją, nestebintų.
Bet kažkas šioje istorijoje vis tiek atsiduoda viską persmelkiančiu tvaiku. Be įrodymų
(kurių paprastas žmogus ir negali tikėtis rasti), tačiau su kvapu. Nepasitikėjimo kvapas. Juk šioje istorijoje vėl krapštomasi po vienos iš Lietuvos nacionalinio saugumo institucijų pamatais.
VSD kankina žmones. VSD bendradarbiauja su FSB smogikais ir smūgiais bei psichotropinėmis medžiagomis išgauna prisipažinimą iš naivios mergaitės, bendravusios su čečėnais. Galų gale, VSD pati stūmė E.Kusaitę į radikalizmą. O kas žino – gal su Rusijos specialiosiomis tarnybomis planavo išpuolius Maskvos metro?
Tikėk, kad nori tokiais kaltinimais.Bet nepaneigsi – jie ne šiaip absurdiški, bet kartu ir itin rimti. Tokie rimti, kad nė negali suprasti, kodėl NATO, ES valstybėje dėl jų niekas iš esmės nė nepakelia antakio?
Nebent suraukia. O tai – jau visuomenė, kurios dalis (ypač nusivylusioji) kaip mat patiki viskuo, kas pripaišoma jau ir taip suteptai VSD reputacijai. Dar vienas spyris.
Jei sektume logika, jog visa tai nėra atsitiktinumas, o gerai suplanuotos strategijos dalis, galėtume rasti ir daugiau pavyzdžių. Bei drąsiau teigti, jog, pavyzdžiui, E.Kusaitė yra ne auka, ir ne teroristė. O tiesiog agentė miegalė, kurios darbas – provokacijos, kiršinimas, vaidinant savo vaidmenį.
O ir iš Kremliaus, visai neseniai paties pripažinusio, jog vienas iš svarbiausių Rusijos strateginių tikslų – plėsti įtaką Baltijos šalyse, tai nebūtų naujiena. Plėsti visokią įtaką, visomis priemonėmis. Panašiai juk būta ir iki 1939-ųjų.
Daugelis šiandieną stebisi – kaip gi taip lengvai pasidavėm, kodėl taip lengvai mus okupavo, kodėl vietoj šūvių okupantus kai kas pasitiko ir su gėlėmis? Ogi dėl paprastų priežasčių – Lietuvoje dar iki okupacijos būta pilna Maskvos pristatytų Trojos arklių.
Ne Sovietų Sąjunga mums priešas buvo, o Lenkija bei Vokietija. Pastaroji atplėšė Klaipėdos kraštą, o pirmoji – Vilniaus ir dar grasino karu. Vakarams mes nerūpėjome, tik Maskva tiesė „geranorišką ranką“. O ką padarė populiarumą prarandanti Lietuvos autoritarinė valdžią? Nusileido viskam.
Piliečių akivaizdoje parodė silpnumą, kai tuo pat metu paprastiems žmonėms ir net inteligentams sovietinė propoganda plovė smegenis, kaip gera gyventi prie draugo Stalino.
Praplovė tiek, kad valandai X išmušus okupantų tankus sutiko su gėlėmis, o „išvaduotojams“ kojas bučiuoti skubėjo eilė vietinių kvislingų.
Nes valdžia, kad ir ką kalbėtų tuščio pūtimosi pilni istorijos vadovėliai, buvo susikompromitavusi. Arba, kitais žodžiais kalbant, sukompromituota.
Manote, visur pernelyg įžvelgiu rusų sąmokslą? Vieno rašytojo žodžiais išsireiškus, Kremliaus skverbimąsis į Lietuvą atrodo nesąmonė nes neapsimoka? Galbūt tai ir tiesa (būtų geriau). Galbūt problema yra vidinė lietuvių nekompetencija.
O visi Lietuvai iki šiol nedraugiškos, NATO priešininke savo oficialioje karinėje doktrinoje laikančios valstybės žvalgybiniai manevrai tėra pavieniai, niekuo tarpusavyje nesusiję aktai. Kitaip sakant, kam kelti megztaberetininko vertą isteriją, ar ne?
Juk ir pats pripažinau – sąmokslai man nepatinka, o juk čia kalbėjau ne apie ką kitką, bet apie sąmokslą prieš Lietuvą.
Ne kažkuo ypatingai išsiskiriantį ar svarbų, bet kryptingą ir kantrų. Tarsi kas nors pakirsdamas pasitikėjimą Lietuvos instutucijomis, vieną po kitos, lygiai taip pat iš atskirų dalių maišo kokteilį, skirtą pakirsti mūsų kojas bei apsvaiginti galvas.
Kol vėl pusiau laisva valia griūsime į dusinanti didžiosios ir nenugalimosios glėbį. Ir kas, kad esame ES krepšelyje, po NATO skėčiu. Anti-vakarietiškos nuotaikos Lietuvoje kasdien tik stiprėja.
Taip, galima šiuos pasvarstymus įvertinti, kaip sąmokslą. Ir tebūnie jis neišsipildo niekada. Antra vertus, nieko neperšu, tik išdėlioju argumentus ir klausiu – kieno eilė laukia dabar? Kariuomenės? Bažnyčios? Kitų populiariausiųjų?
Nebūtų pirmas kartas, kai kokteilio kartumo skonį paslėptų saldus likeris. Ir visiems galva svaigtų saldžiai, nepastebimai.