Jeigu kur ir kunkuliuoja darbas šventą atostogų metą, tai Sveikatos apsaugos ministerijoje labiausiai.
Kas iš medikų dar nežino, sužinos, jog R.Šukys yra atkaklus.
Ministras pats, ko gero, jau žino, ką reiškia sukryžiuoti špagas su galingais ir ne mažiau atkakliais sveikatos įstaigų vadovais.
Svarbiausia, kad tame mūšyje ir vieniems, ir kitiems pakaktų proto nesugadinti to, kas puikiai veikia, kartu nežlugdyti ir naujų gerų sumanymų, pažangių idėjų.
Principas, kuriuo vadovaujasi reformatoriai, skamba patraukliai: „Turime gydyti ne ligą (kaip esą buvo ligi šiol), o žmogų.”
O tam atseit reikia, kad ligoninės būtų didelės, daugiaprofilinės, kur būtų galima ištirti pacientą nuo galvos iki kojų ir čia pat jį gydyti.
Kas dėl to ginčytųsi, jei žmogus būtų sulipdytas tik iš kaulų, raumenų, smegenų, neturėtų jausmų, tikėjimo arba netikėjimo tuo, ką gydytojas jam daro.
Pažįstu nemažai medikų, kurie šiandien labai išgyvena dėl to, kad pastaruoju metu vykdoma sveikatos apsaugos sistemos reforma gailestingąją mediciną pavers konvejerine.
„Gailestingoji medicina?! Ar apskritai toks dalykas Lietuvoje egzistuoja?” – paklaustų ne vienas gydymu savame krašte nusivylęs pacientas.
Manau, kad nedidelėse sveikatos įstaigose, gimdymo namuose, vaikų ligoninėse žmogiškos šilumos yra daugiau negu milžiniškuose daugiaprofiliniuose gargaruose.
„Nesame tokie turtingi, kad būtume tokie jausmingi”, – pasakytų sujungimo ir prijungimo šalininkai.
Lietuvoje yra puikių nedidelių ligoninių. Jei jos išsilaiko, turi pakankamai pacientų, kokia prasmė prie ko nors jungti ar naikinti?
Dar keisčiau, kai jungiamos per kelis ar net keliolika kilometrų nutolusios ligoninės (pas mus įprasta nekilnojamąjį turtą paversti kilnojamuoju), nors tokiu atveju galima sumesti į krūvą tik buhalterinius popierius.
JAV įstatymų leidėjai vadovaujasi nerūdijančia taisykle: „Nesugedo, netaisyk.” Negrabiai taisytas daiktas kartais nebeveikia visai.
Atrodo, panaši istorija yra atsitikusi dėl vaikų gydymo. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse, Skandinavijoje buvo atsisakyta pediatrų, o vaikų gydymas perduotas šeimos gydytojams. Idėja graži: esą žmogų nuo pat gimimo iki mirties turi lydėti šeimos gydytojas. Tada jis žinos visas šeimos narių sveikatos bėdas, bus geriausias patarėjas.
Lietuvos pediatrai balsu šaukia, kad ši idėja nepasitvirtino, nes vaikams gydyti reikia specialių žinių ir patirties, o to nepavyko įgyti bendrosios praktikos gydytojams.
Vaikų gydytojai ragina reformos vykdytojus nebeiti klaidingu keliu, nes Europa esą grįžta atgal.
Tik ten dabar katastrofiškai trūksta pediatrų, kuriuos, ko gero, ims vilioti ir išvilios iš Lietuvos, jei pas mus nepasikeis požiūris į vaikų mediciną.
Kitas klausimas: jeigu iš tiesų vaikus ketinama gydyti daugiaprofilinėse ligoninėse drauge su suaugusiaisiais, kam statomos naujos, dešimtis milijonų litų ryjančios vaikų ligoninės (vos prieš kelis mėnesius tokia atidaryta Šiauliuose)?
Beveik niekas nesiginčija dėl to, kad dabartinė sveikatos apsaugos sistema – mirtis valstybės biudžetui ir mokesčių mokėtojų kišenei.
Pripirkta perteklinės brangios technikos, kai kurios ligoninės pustuštės, tik ryja pinigus jų išlaikymas.
Tačiau yra ir toks žodis „konkurencija”. Jeigu neliks jos, pabrangs medicinos paslaugos.
Žinoma, reikia taupyti, reikia reformuoti, bet tik ne taip, kad rezultatas būtų kaip toje dainelėje: „Anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio...”