Žalieji miesto plotai – neatpažįstami
Senieji miesto parkai primena kirtavietes: ant žemės guli kamienai ir didžiulės šakos, o medžių vainikai gerokai praretinti, stirkso nulaužti kamienai. Žmonių čia taip pat daugiau nei paprastai, nors ramiai pasivaikščioti nepavyktų – kelią nuolat pastoja šakos.
Ramybės parke šiandien verda darbas – nulūžusių šakų ir išvirtusių didelių medžių čia ypač daug. Didžiulis, skersai taką užgriuvęs medis, vakar buvęs pagyvenusio amžiaus praeivių dėmesio centru, šiandien jau susmulkintas.
Šakomis ir medžiais vis dar užverstas Vytauto atrakcionų parkas – vakar čia darbavosi malkų pasipjauti atvažiavę žmonės, tačiau darbo vis dar begalė. Vis dėlto norintys pasisupti karuselėse čia vis tiek yra laukiami.
Beveik nenukentėjo Kalniečių parkas – aplinkinių namų kiemuose medžius su šaknimis išvartęs škvalas čia nuskobė tik kelias gluosnių šakas.
Smarkiai suniokojo Petrašiūnų kapines
Petrašiūnų kapinėse žmonių taip pat neįprastai daug, o tylą trikdo pjūklų garsai. Padedami darbininkų žmonės kelia nuo artimųjų kapų sunkius kamienus, renka šakas. Ne vienai dešimčiai kapų reikės remonto – virstančių medžių šaknys iškėlė žemę, išdraskydamos tvoras ir antkapius.
„Nuojauta. Kur širdis traukia, ten ir bėgi žiūrėti pirmiausia. Yra ir sodas, bet pirmiausia į kapus, o paskui jau važiuosim ir sodo apžiūrėti“, – sakė artimųjų kapą po vėtros tvarkiusi ponia Genovaitė.
Vienuolynas atsipirko nuvirtusia liepa
Nenukentėjo nei senų Ramybės parko medžių supama musulmonų mečetė, nei netoli Kalniečių parko įsikūręs Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolynas. Prie pastarojo vėjas išvertė seną liepą, nulaužė eglės viršūnę ir sulamdė tvorą kaimynų gluosnio šaka. „Ryte atitraukiu užuolaidas... Kodėl taip šviesu? Ogi liepos nebėr“, – netikėtu pirmuoju įspūdžiu dalijosi sesuo Danutė.
Liepos virto ne tik prie vienuolyno. Jos, drauge su gluosniais ir akacijomis, buvo dažniausios vėtros aukos. Taip pat vėjas vertė pušis, o prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos nulenkė seną ąžuolą.
Kantriai kovoja su padariniais
Griūvantys medžiai traukė elektros laidus – dauguma jų tebekabo šalia stulpų, tiesa, jau nebepavojingi. Bendrovės „Kauno gatvių apšvietimas“ darbininkai, taisę laidus Savanorių prospekte, pasakojo darbo turėsią dar veikiausiai visai savaitei, nes sutraukytų laidų – begalė.
Sekmadienį nepravažiuojama Vydūno alėja jau pirmadienį galėjo važiuoti automobiliai ir autobusai. Tačiau Ąžuolyno tvoras perpynę kelmai ir šakų likučiai bei pro medžių vainikus šviečiantys dangaus lopinėliai primena, kad neseniai visa gatvė dar buvo nuklota išverstų medžių kamienais.
Vydūno alėjoje priešais Ąžuolyną gyvenanti Valerija Buzienė sako niekada nepamiršianti šeštadienio nakties: „Po to, ką mačiau, jau nieko nebebijau. Didžiuliai medžiai priešingoje gatvės pusėje linko iki pat žemės, siekdami namus, ir atrodė, kad linksta visas Ąžuolynas.“
Gėlėmis prie namų prekiaujanti moteris per vėtrą bėgo gelbėti savo gėlių. Bet nuostolių audra jai nepadarė.
Kauno gyvenamųjų namų rajonuose palyginti ramu ir tvarkinga – ten, kur prasiautė škvalas, guli supjaustytų šakų krūvos. Tik neaišku, kur jas dėti. Žaliakalnio Šermuonėlių gatvėje kalbinti gyventojai buvo suirzę, kad vietoj transporto medžių atplaišoms išvežti į gatvelę atvažiavo asfaltavimo darbus pradėti turėję kelininkai.
Viena netoli Savanorių prospekto esanti Žaliakalnio gatvelė vis dar užgriūta liepos. Aplink medį trepena aštuoniasdešimt penkerių Janina Volotkevičienė ir neskubėdama krauna šakeles į kibirėlį, neša jas prie šiukšlių konteinerio: „Visi darbuose, o tvarkytis reikia, ką darysi.“
Audra moterį ne juokais išgąsdino. „Nuvertė beržą, aplink audra, o aš galvoju – na, kas tas mano namelis? Šuo net ne lojo, o staugė – man dar labiau širdį suspaudė. Bet nė langų neišdaužė, tik duris su šaka užrėmė, paskambinau sūnui, atvažiavo, išlaisvino mane“, – audros įspūdžiais dalijosi pensininkė.
Pjūklai mieste girdėsis dar bent kelias dienas. Vėliau apie audrą dar ilgai primins sulinkusios tvoros, kelmai ir tuščios vietos ten, kur žaliavo medžiai.