Atrodytų, ar gali būti mažiau susiję reiškiniai kaip lietuvių emigravimas iš šalies ir vasaros poilsio įpročiai? Tačiau jie yra labai susiję, nes abu atskleidžia nūdienos lietuvių susvetimėjimą su savo gyvenimu, aplinka, tėvyne, galiausiai – polinkį nusikratyti visu tuo, kur galėtų aptikti sau brangius dalykus ar žmonių bruožus. Jie atskleidžia lietuviui būdingo laimės atsižadėjimo šaknis.
Valstybinių švenčių metu visi, kurie tik gali, stengiasi sėsti į automobilius ir išvykti į užmiestį, „prie jūros“ ar „į sodybą“. Per Mindaugo karūnavimo švenčių keturdienį pajūrio kurortuose neliko laisvų vietų, į Neringą suvažiavo dvigubai daugiau poilsiautojų nei ji gali priimti (apie 23 000), Palangoje buvo greitai išnuomoti kambariai už 200 Lt.
Skaičiuojama, kad šiais metais, kaip ir ankstesniais į pajūrio kurortus suvažiavo iki pusės milijono lietuvių, beveik kas septintas Lietuvos gyventojas. Susidaro įspūdis, kad nepaisydami automobilių kamščių ir didelių kainų visi stengiasi palikti savo įprastas kasdienes erdves, tarsi jos būtų vargas, nepakeliama našta, nusikratytina pirmai progai pasitaikius.
Užuot kelias dienas praleidus namie, „savo“ aplinkoje, daug mieliau grūdamasi drauge su kitais siaurame Baltijos pajūrio plotelyje aplink Palangos tiltą ar Basanavičiaus gatvėje. Elgiamasi taip, tarsi iš paskutiniųjų būtų stengiamasi ištrūkti iš namų aplinkos, kuri yra pripildyta savų daiktų, artimų žmonių, pririšančių ir susaistančių maloniais emociniais ryšiais.
Galima mėginti šį reiškinį aiškinti kadaise susiformavusiu Palangos kaip (sovietiniam viduriniosios klasės „elitui“) patrauklaus kurorto įvaizdžiu. Tačiau kur kas labiau jis atskleidžia giluminę kolektyvinę aistrą, kuriai žmogus pasiduoda per daug nemąstydamas. Ji vadintina „nesitvėrimu savame kailyje“ bei noru vykti kur „nors į pasaulio kraštą“.
Niekas mūsų šalyje geriau neatitinka pasaulio krašto bruožų kaip smėlėtas pajūris, kurį pasiekęs gali konstatuoti, kad toliau eiti ir važiuoti nepavyks, nes būtent čia atsiveria horizontas. Galima bristi į jūrą, bet savo jėgomis toli nenuplauksi. Baltijos jūra yra riba, kelionės pabaiga, savitas Lietuvos pasaulėlio kraštas. Sulaikyti šios gamtiškos užtvaros lietuviai pasisukinėja dieną ar dvi, kol tampa priversti grįžti į natūralią kasdienybę, kur lauks kitos palankios progos iš jos bent trumpam ištrūkti, pabėgti nuo artimų dalykų, laikomų našta.
Lietuvoje nieko nestebina ir buitiniai nesitvėrimo savo kailyje reiškiniai, su kuriais susidurdami bemaž kasdien, į juos pradedame nekreipti dėmesio. Nieko nenustebins draugas ar pažįstamas skelbiantis, kad tikrai norėtų keisti darbą ir tai padarys pasitaikius pirmai progai. Paskutiniu metu tokių pareiškimų girdėti net iš žmonių, iš kurių to nesitikėtum. Juoba kad besąlyginis noras pačiam išeiti iš darbo deklaruojamas didelio nedarbo sąlygomis.
Dažnos draugų bei pažįstamų rateliuose ir kalbos apie norą „išvažiuoti iš Lietuvos“ visiems laikams. Vienam apie tai garsiai pareiškus, kiti tuoj ima pritariamai linksėti galvomis. Kalbama apie beprasmybę likti gyventi tėvynėje, nes vis tiek niekas nepasikeisią. Nuomonių tyrėjai apklausia įvairias gyventojų grupes, studentus, bedarbius, vidurinės klasės atstovus, kultūros kūrėjus. Ir aptinka, kad nemaža dalis jų norėtų palikti Lietuvą.
Lietuvos studentų atstovybių sąjunga paskelbė tyrimą, kad kas šeštas iš gabiausiųjų abiturientų ketina emigruoti, rinktis studijas užsienyje, kai kuriose gimnazijose tokių yra net 60%. Anot internetinio portalo europeanhitradio.lt lankytojų apklausos, apie 40% atsakiusiųjų paliktų Lietuvą, bet neturi tam galimybių. Tyrimų bendrovė Rait kovą atliko tyrimą, kuris parodė, kad 15% Lietuvos gyventojų turi ketinimų patys išvykti į užsienį dirbti ar ieškoti darbo per artimiausius 12 mėnesių. Skaičiuojama, kad nuo pavasario iš Lietuvos kas dieną emigruodavo apie 130 žmonių. Tačiau daug svarbesni yra žmonių ketinimai, jų svajonės, net jei jie skiriasi nuo realių poelgių.
Esama pagrindo įtarti, kad įstengę apklausti visus Lietuvos piliečius, ar jie norėtų išvykti iš Lietuvos (pasitaikius tinkamai progai) į užsienį (kurį neretas įsivaizduoja kaip „Londoną“), iš didžiosios dalies ar net daugumos darbingų žmonių sulauktume teigiamo atsakymo. Jau dabartinės selektyvios apklausos stulbina ir verčia skelbti pavojų. Juolab kad jos patvirtina ir realiai vykstančią emigraciją.
Emigracija ar neigiamas atsiliepimas apie gyvenimą Lietuvoje kartais aiškinama patriotizmo, besąlygiškos meilės tėvynei stoka. Štai gana tipiškas interneto komentaras: „Ir kieno patriotais jus tampate, emigrantai, Anglijos, JAV? Ar pasotina jus tie pinigai, ar jauciates tury Tevyne“. Toks paaiškinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai teisingas ir lietuviams priimtinas, ypač su numanoma potekste: patriotas esąs tas, kuris, užuot ieškojęs skanesnės duonos užsienyje, pasilieka „kankintis“ ir „vargti“ Lietuvoje. Toks patriotizmas nėra tėvynės meilė, kai jai reikia aukotis darbais, o tik pasyvus kankinimasis dėl to, kad „Lietuva neišsivaikščiotų“. Tėvynės meilė gali būti apibrėžiama ir per norą gyventi ir likti tam tikroje vietoje. Tačiau nenoras likti ten, kur gyveni, kur esi gimęs, nebūtinai reiškia nemeilę Tėvynei.
Pilietinės visuomenės kūrėjai turi savo paaiškinimą. Jie atkerta, kad jei blogai jautiesi Lietuvoje, esi nusivylęs valstybės valdymu, biurokratinio aparato veikimu, tai reikia pačiam pradėti kurti Lietuvą, imtis veikti, kad gyvenimas būtų daug lengviau pakeliamas ir priimtinas gyventi. Tam yra rengiamos specialios akcijos vaikams, jaunimui, kitiems žmonėms, stengiantis juos išugdyti „labiau piliečiais“, jaučiančiais asmeninę atsakomybę už Lietuvą bei gebančiais kovoti už savo teises, toleranciją kitų (o drauge ir savo paties) atžvilgiu čia, Lietuvoje.
Šios pastangos tikrai svarbios, tačiau pilietinės visuomenės kūrimo idėjų skleidėjai nėra teisūs iki galo. Sovietinės vergovės laikais neabejotinai daug daugiau žmonių kasdienybėje buvo patenkinti tuo, ką turi. Pasyvumas ne mažiau kaip aktyvumas gali būti pasitenkinimo esama padėtimi šaltinis. Juolab būdami sąžiningi patys sau pripažinsime, kad mūsų skundai ir neišsitekimas ten, kur esame, tiesiogiai nėra susijęs su mūsų teisių apsauga, maloniai bendraujančiais ir problemas sprendžiančiais biurokratais bei į santabarbaras neįsiveliančiais, oriais „savo darbą dirbančiais“ politikais. Jie, tapę nuolatinių ir kasdienių apkalbų objektais, tėra temos pokalbiui, bet ne jų šaltinis. Niekas nesiginčys, kad esti gerai dirbančių, sąžiningų ir besiaukojančių žmonių kiekvienoje sferoje. Tačiau jų buvimas vertinant „Lietuvą“ ir jos būklę tarsi atsiduria antrame, nematomame ir nereikšmingame plane.
Lietuviai neišsitenka „savame kailyje“ – tai yra reiškinys, kurio šaknys daug gilesnės nei pilietinės visuomenės stoka ar paviešinti korupcijos atvejai. Lietuvoje vyrauja neadekvatus santykis su kasdienybe, savo gyvenimu ir kitais žmonėmis. Iš jų tikimasi labai daug bei nesugebama priimti kasdienybės skurdumo (ne materialine, bet ir egzistencine prasme) kaip normos. Veikiausiai paskatinti dažnai brukamų sėkmės istorijų bei „daug pasiekusių“ asmenybių interviu, žmonės yra įtikėję, kad darbas turi teikti pasitenkinimą ir būti erdve, kur realizuojasi asmenybė. Tačiau darbas žmogui yra užkrautas kaip našta už nuodėmę. Darbas savo prigimtimi yra vargas, todėl labai neprotinga kurti iliuzijas jo atžvilgiu. Taip pat žiniasklaida, įvairūs televizijos šou nuolat transliuoja, kad šeimoje turi vyrauti visiškas tarpusavio supratimas ir harmonija, o jiems išnykus ar susilpnėjus nebėra pagrindo šeimai toliau gyvuoti. Štai skiriantis vienai Lietuvos pramogų pasaulio žymūno šeimai, ši taip pakomentavo įvykusį faktą: „Taip natūraliai tarsi skilome į du skirtingus pasaulius. Juk būna, kad gimus vaikams žmona iš visos širdies užsiima jais ir neberodo savo vyrui reikiamo dėmesio, o į darbus paniręs vyras nebepastebi žmonos. Tai vadinama dviejų žmonių nesugebėjimu harmoningai prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos“. Šeima pristatoma kaip savita psichoterapijos sanatorija, į kurią pakliuvęs būsi globojamas, išklausytas, bus visapusiškai pasirūpinta įvairiais poreikiais. Tačiau šeima labiau panaši į tarnybą nei kurortinę atostogų įstaigą.
Lietuvis veikiausiai būtų laimingas, jei darbas būtų malonumas, šeima – nuolatinis džiaugsmas, o visuomenė – kasdienis vilčių ir svajonių išsipildymas. Tuomet lietuvis tikrai nesvajotų apie tolimus kraštus ir kitokį gyvenimą. Jis būtų laimingas gyvendamas nuolatinio atsinaujinimo, sukrečiančio, pozityvaus išsipildymą numatančio naujumo euforijoje. Tačiau paprasta kasdienybė ir laiko kaita to niekaip negali žadėti ar išpildyti.
Noras žmogui žengti „anapus ribos“, kurią yra nustačiusi gamta ar papročiai, veikiausiai yra prigimtinis. Štai naujausiame filme apie žmogėdrą Šreką pagrindinis herojus taip pat nusprendžia peržengti visuomeniškumo ir šeimos ribą. Jis tiesiogiai apkaltina žmoną Fioną, o netiesiogiai – ir triukšmingus geranoriškus kaimynus kaimiečius, kad šie esantys jo laimės ir tapatybės griovėjai, o gyvendamas be jų ar „iki jų“, jis buvęs tikrasis žmogėdra, kurio visi bijoję ir kuriam nereikėję dėl kitų vargo vargti.
Šrekas patiria gausybę šiurpių išbandymų. Jis turi jėga bei be galo aukodamasis atsikovoti tai, kas pradžioje jam buvo duota tarsi natūraliai. Jis susiduria su isterišku diktatoriumi neužauga Rumpelstiltskinu, raganomis. Išgyvena daug jo kaip žmogėdros prigimtį žeminančių akimirkų. Tačiau jos drauge padeda daug giliau suvokti, ką iš tiesų reiškia būti „žmogėdra“. Žmogėdra pamoką išmoko ir suprato, kad savo namuose, tarp triukšmingų draugų ir su nenuoramomis vaikais jis labiausiai yra savimi.
Šreko istorijos patrauklumas susijęs su tuo, kad jis gauna antrą galimybę. Tai yra grįžusiam iš išbandymų, jam dar kartą suteikiama galimybė pasirinkti. Ir jis pasirenka teisingai: užuot ieškojęs šrekiškos savirealizacijos kelių, jis pasirenka iki gyvo kaulo pabodusius kaimiečius su jų lėkštais juokeliais ir banaliomis linksmybėmis, šeimą, iš kurios negali tikėtis daugiau nei gyvenimo monotonijos nuo pusryčių iki pusryčių. Istorijos pabaigoje žmogėdra visa tai priėmė kaip gyvenimo dovaną ir laimės šaltinį. Ar galime tikėtis, kad ir mūsų asmeniniai bei kolektyviniai troškimai kada nors nesibaidys kasdienės banalybės?