Nežinau tyčia ar netyčia, bet savo atsakymais į kolegos V.Bartasevičiaus užduotus praėjusios savaitės aktualijomis paremtus klausimus jis sukūrė tikrai neprilygstamą feljetoną, apibūdinantį visą pastarojo meto Lietuvos užsienio politikos padėtį. Feljetoną, kurio pagrindiniai veikėjai – užkulisiuose dėl prezidentės D.Grybauskaitės užsienio politikos gerokai nerimaujantys ir net ja besipiktinantys, tačiau viešai prabilti lyg sovietiniais laikais kažkodėl bijantys politikai.
Bent jau man šis feljetonas atrodo toks iškalbingas ir aktualus, kad jį dar kartą pacituosiu:
„Jei mus kas nors panorėtų užpulti, apsaugoti gali tik NATO, kurios jėga – pirmiausia JAV karinis ir ekonominis potencialas.
Nekartokime praeities klaidų ir galėsime jaustis saugūs. Todėl visus pastaruosius dvidešimt metų ir palaikėme kuo geriausius santykius su JAV (…)
– Tačiau prezidentė D.Grybauskaitė prieš pat rugsėjo 11-ąją pareiškė, kad Lietuva buvo tapusi JAV politikos įkaite. Vadinasi, to, ką turime, nebranginame?
– Pone Valdai, prašau… Aš nelendu į dabartinės politikos gilumas. Čia stabdome interviu. Nuo šios vietos viską braukiame.
– Bet kad tarsi nėra ko braukti. Aš tik paklausiau, o jūs dar nieko nepasakėte…
– Aš nieko jums nesakysiu. Turbūt puikiai mane suprantate. Nenoriu kalbėti apie tai, ką pasakėte savo paskutiniame sakinyje.
– Tačiau būdamas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas turbūt pritarsite, kad kai kalbama apie santykius su JAV, mažų mažiausiai būtina išlaikyti diplomatinį taktą?
– Viskas aišku. Toliau šia tema nekalbu. Tik noriu pridurti, kad mums reikia turėti didesnį gynybos biudžetą. (…)
– Tačiau prezidentė D.Grybauskaitė…
– Atsiprašau, turiu skubėti į vieną labai svarbų posėdį!“
Štai taip tarsi nieko nepasakydamas E.Zingeris pasakė net daugiau negu galima buvo tikėtis. Ir savo požiūrį į prezidentės užsienio politiką atskleidė, ir akivaizdžiai parodė, kad jau senokai tarp skirtingai mąstančių apžvalgininkų ir politologų įsisiūbavusi diskusija dėl šalies diplomatijos kurso politikams vis dar atrodo galinti ir turinti išlikti „nebyli“.
Bet gal taip ir turi būti? Gal vieša diskusija tik pakenktų Lietuvos interesams? Gal užsienio politika – tai sritis, kur viešų politinių diskusijų nereikia?
Kas nors turbūt prisimintų, kad prezidentas Lietuvoje net pagal šalies Konstituciją sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Ir galbūt padarytų išvadą, kad tai reiškia, jog viešai diskutuoti su šalies vadove tokiais klausimais apskritai nedera. Ypač politikams.
Tačiau tai jau būtų „lietuviško dviračio“ išradinėjimas. Truputį toliau demokratijos keliu pažengusiose valstybėse, regis, manoma visiškai kitaip - užsienio politika ten nėra joks tabu viešoms diskusijoms. Pavyzdžių galima būtų vardyti gausybę, tačiau pateiksiu tik du, labiausiai man įstrigusius per pastarajį pusmetį.
E.Zingeris ir kiti kol kas tik užkulisiuose dėl D.Grybauskaitės užsienio politikos diskutuoti išdrįstantys Lietuvos politikai galbūt net asmeniškai pažįsta Vokietijos Bundestago Užsienio reikalų komiteto pirmininką R.Polenzą. Tikriausiai žino jie ir apie R.Polenzo kovą užsienio politikos lauke.
Nors oficiali tiek kanclerės A.Merkel, tiek jos vyriausybės pozicija yra ta, kad Turkijai vietoj tikrosios narystės ES turėtų būti pasiūlyta „privilegijuota partnerystė“, kanclerės vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos atstovas R.Polenzas mano, jog tai - klaida. Ir savo nuomonės nelepia.
Atvirkščiai pastaruoju metu jis netgi vykdo savotišką kampaniją, kad pakeistų tiek savo partijos, tiek ir visos vyriausybės nuomonę. Netgi tam skirtą knygą neseniai išleido, nekalbant jau apie gausybę jo poziciją argumentuojančių interviu ir jo paties straipsnių žiniasklaidoje. Tačiau tai niekaip netrukdo šiam politikui toliau sėkmingai eiti Bundestago Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigas.
Vokietijos pavyzdys netinka? Lietuvos prezidento vaidmuo ir įgaliojimai užsienio politikoje kitokie negu Vokietijos vyriausybės ir kanclerės A.Merkel? Gal politinė sistema kitokia, gal tradicijos?
Kam ginčytis? Verčiau pateiksiu pavyzdį iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Kai šių metų pavasarį B.Obamos administracija ėmėsi atviros Izraelio kritikos ir spaudimo šiai šaliai, prezidentas nedelsiant sulaukė atviros kritikos ne tik iš respublikonų, bet ir iš jo paties Demokratų partijos atstovų abiejuose Kongreso rūmuose. Ir tikrai ne vien iš žydų kilmės politikų.
O juk tuomet B.Obamos administracija neįprastai audringai sureagavo į Izraelio diplomatinį antausį pačiam JAV viceprezidentui J.Bidenui. Jo taikdariško vizito Artimuosiuose Rytuose metu Tel Avivas paskelbė sprendimą tęsti nausėdijų statybas, nors buvo akivaizdu, kad tai iš esmės sužlugdys patį vizitą.
Nepaisant to, net dalis Demokratų partijos kongresmenų manė, jog B.Obamos administracijos reakcija buvo „neatsakingai per didelė“, nes peržengė tradicinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu ribas. Ir kongresmenai apie tai diskutavo tikrai ne tarpusavyje, o didžiausių JAV dienraščių puslapiuose bei televizijos ekranuose.
Visa tai tikrai neturėtų kelti nuostabos - viešos diskusijos ir net ginčai užsienio politikos klausimais bent jau demokratinėje valstybėje yra tiesiog būtini. Ypač tada, kai pati užsienio politika sulaukia prieštaringų atgarsių visuomenėje.
Beje, parašyti apie tai nusprendžiau tikrai ne todėl, kad man asmeniškai labai norėtųsi sulaukti kokios nors politikų paramos savo paties dažnai kritiškai pozicijai D.Grybauskaitės užsienio politikos atžvilgiu. Ir net ne todėl, kad tikrai žinau, jog D.Grybauskaitės užsienio politika tiek Seime, tiek Vyriausybėje kartais privačiai ne tik kritikuojama, bet jau net “keikiama“.
Tiesiog tokia vieša, o ne vien užkulisių diskusija, mano galva, demokratinėje valstybėje politikams tiesiog privaloma. Nes kaip gi kitaip rinkėjai galės sužinoti tikrąją savo išrinktųjų poziciją, vertinti, kaip jie vykdo savo rinkimų pažadus?
Ši nuostata vienodai galioja visiems politikams ir visoms partijoms. Tačiau taip jau susiklostė, kad Lietuvos konservatoriams klausimų dėl tikrai ar tik tariamai besikeičiančių esminių jų užsienio politikos nuostatų pastaruoju metu kyla daugiausia.
Todėl galima tik pasidžiaugti, jog bent jau premjero A.Kubiliaus patarėjas V.Valentinavičius pagaliau suprato, jog kažką būtina paaiškinti ir visuomenei. Praėjusią savaitę jis ryžosi viešai atsakyti į kaltinimus, kad konservatoriai visiškai pamiršo savo „Rusijos sulaikymo strategiją“ ir dabar vykdo visai kitokią politiką.
Galima sutikti su V.Valentinavičiaus paaiškinimais, galima ir dėl jų ginčytis. Tačiau svarbiausia – ne tai. Svarbiausia, kad visuomenė pagaliau bent kažką išgirdo apie tai, kas pasikeitė, kad A.Kubilius lyg ir liko tas pats, bet šneka jis dabar jau visiškai kitaip negu prieš kelerius metus.
Tiesa, atsakymų vis dar labai mažai. Tiek iš A.Kubiliaus ir jo patarėjų, tiek iš užsienio reikalų ministro A.Ažubalio, tiek iš Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko E.Zingerio rinkėjai tiesiog privalo išgirsti gerokai daugiau – taip pat ir tai, kaip valdžioje esantys konservatoriai vertina ir D.Grybauskaitės užsienio politiką, jos antiamerikinę retoriką, bent jau prieštaringiausios reakcijos visuomenėje sulaukusius veiksmus.
Ar ir konservatoriai laikosi tų pačių nuostatų, kaip šalies vadovė? Galų gale, ar dabartinė šalies užsienio politika nesikerta su pačios Tėvynės sąjungos rinkimų programa ir pažadais rinkėjams? O jei taip, kaip konservatoriai ketina spręsti šią dilemą?
Ir šie klausimai – tikrai ne retoriniai. Nes, pavyzdžiui, D.Grybauskaitė dabar jau labai aiškiai pareiškė, kad Lietuva anksčiau yra buvusi JAV užsienio politikos įkaitė. O štai konservatorių rinkimų programoje buvo teigiama, kad santykiai su JAV ne tik yra išskirtiniai, bet ir juos būtina dar labiau plėtoti.
Tačiau, kaip aiškiai pademonstravo E.Zingeris, konservatoriai šia tema jau nebekalba. Iš politikų viešai nekalba ir niekas kitas. Ir visiems, atrodo, viskas gerai.
Tad gal mes patys – rinkėjai – kalti, jog politikai Lietuvoje leidžia sau taip elgtis?
***
Šis komentaras skelbiamas M.Laurinavičiaus tinklaraštyje.