***
Lietuva pirmą kartą dalyvauja kuriant NATO strateginę koncepciją – pirmąją nuo aljanso išsiplėtimo. Akivaizdu, kad galime laukti idėjų antplūdžio iš naujųjų sąjungininkių. Ši strateginė koncepcija turės paaiškinti mūsų visuomenėms, ką NATO reiškia XXI amžiuje. Sąjungininkės į šią užduotį žiūri iš dviejų skirtingų perspektyvų. Viena vertus, jos turi įtikinti savo visuomenes, kad NATO nėra niekam nereikalinga Šaltojo karo atgyvena. Kita vertus – ir tai ypač būdinga naujosioms sąjungininkėms – jos mano, kad NATO turi likti ištikima savo pagrindiniam tikslui – kolektyvinei gynybai.
Kolektyvinė gynyba ir buvo ta priežastis, dėl kurios mes ir daugybė kitų šalių siekėme narystės NATO. Norėjome apsaugoti savo atgautą laisvę ir nepriklausomybę. Aš net neabejoju, kad „patikinimo“ principas šiame dokumente bus deramai atspindėtas.
NATO ruošiantis naujiems iššūkiams – tokiems kaip kibernetinė gynyba, energetinis saugumas, terorizmas, piratavimas ir t.t. – būtina pasirūpinti, kad jie neužgožtų jos pagrindinio principo.
Patikinimu paprastai vadinamas matomas gestas, parodytas kam nors, kas jaučia grėsmę. Mano supratimu, patikinimas NATO rėmuose visų pirma reiškia sąjungininkių tarpusavio pasitikėjimą ir įsipareigojimą vienos kitoms.
Aš manau, kad patikinimas susijęs ne su konkrečia grėsme ar konkrečia sąjungininke, bet su politine valia ir pasirengimu įvykdyti pagrindinę aljanso užduotį – kolektyvinę gynybą. Patikinimas reiškia pasiruošusius ir bendradarbiaujančius karius.
Tik taip mes patikinsime vieni kitus bei suinteresuotus pašaliečius, kad aljansas gali susidoroti su naujais iššūkiais ir nevirs „norinčiųjų koalicija“.
NATO yra gynybinė sąjunga ir jokios šalies nelaiko savo prieše. Tačiau neturėtų kilti jokių abejonių NATO pasiryžimu ir sugebėjimu efektyviai reaguoti, jei bet kurios jos narės saugumui kyla pavojus.
Norėčiau paliesti dar vieną patikinimo politikos aspektą. Kartais ji nagrinėjama kartu su glaudesnių santykių su Rusija – santykių atnaujinimo – klausimu.
Aš nematau, kaip NATO patikinimo politika gali daryti kokį nors poveikį santykiams su Rusija. Tai klaidinga sąsaja, nesvarbu, ar būtų pateikiama pozityviai – tvirtinant, kad patikinimas paskatins istoriškai jautrias sąjungininkes pagerinti santykius su Rusija – ar negatyviai (kaip tai daro ambasadorius Wolfgangas Ischingeris ir admirolas Ulrichas Weisseris laikraštyje „The International Herald Tribune“) - kad bendradarbiavimas su Rusija nesuderinamas su karinio patikinimo politika, kuri jos šalininkams reiškia gynybos nuo Rusijos planavimą.
Patikinimas neturėtų būti veiksnys NATO ir Rusijos santykiuose. Patikinimo politika yra praktinis kolektyvinės gynybos principo įgyvendinimas. Ji nukreipta ne prieš kokią nors šalį, o prieš visas grėsmes, kurių galima pagrįstai tikėtis.
NATO planuoja savo gynybą, ką daro ir pati Rusija – šis faktas jokiu būdu neturėtų užkirsti kelio bendradarbiavimui ar pasitikėjimo bei skaidrumo mūsų santykiuose stiprinimui. Bet kokie kliuviniai tokiam bendradarbiavimui yra ne kariniai, o politiniai.
Visiškai suprantamas JAV administracijos (bei mūsų visų) noras peržiūrėti, atnaujinti santykius su Rusija ir pasukti juos konstruktyviu bei racionaliu keliu. Turime nuoširdžiai bendradarbiauti su Rusija strateginio stabilumo Europoje vardan. Norime, kad Rusija sutvarkytų konvencinį ginklų kontrolės režimą, norime, kad ji dalyvautų pasauliniame kare su terorizmu, kovoje su branduoliniu ginklavimusi ir daugybe kitų grėsmių saugumui.
Tačiau kartu turime nepamiršti, kad kitoje pusėje, Rusijos saugumo strategijoje, NATO vaizduojama ne kaip strateginis draugas ir net ne partneris, o pavojus. Tad turime savęs paklausti: ar išties žinome, ką reiškia sėkmingas NATO ir Rusijos bendradarbiavimas? Ar žinome, ko Rusija siekia šioje partnerystėje? Ar tai sutampa su mūsų siekiais? Ar mus išties sieja bendros vertybės?
Puikiai žinome apie Rusijos susirūpinimą NATO „apsupimu“. Be to, NATO viduje visi iš esmės sutaria, kaip vertinti padėtį Rusijos viduje. Diskusijos vyksta taktiniame lygmenyje – kaip judėti į priekį?
Vienas būdas mąstyti – klausti, kaip NATO galėtų skatinti pokyčius Rusijoje. Šio būdo šalininkai nenori kelti vienybę skaldančių klausimų, kad nesužlugdytų proceso. Aš manau, kad šitaip mes spaudžiame ne tik mygtuką „atnaujinti“, bet ir „ištrinti“ - ištrinti atmintį, pasižadėjimus, pareigas.
Kitas požiūris remiasi įsitikinimu, kad bendri interesai neturėtų nustelbti vertybių. Santykiai su Rusija nukentėjo dėl jos veiksmų ir politikos, visų pirma Gruzijoje. Pasak šio požiūrio, neįmanoma kurti sveikų santykių, jei Rusija nesilaiko savo susitarimo dalies – negerbia egzistuojančių sutarčių, politinių įsipareigojimų ir institucijų.
Tam tikra prasme šie du požiūriai buvo sutaikyti NATO politikoje, dėl kurios susitarta 2009-aisiais. NATO bendradarbiaus su Rusija kur tik įmanoma, tačiau nebijos kelti klausimų, kuriais mes nesutariame.
Aš tikiu, kad santykiai gali gerėti Rusijai žengiant modernizacijos keliu. Rusija nėra pasmerkta autoritariniam valdymui. Demokratinę transformaciją geriausia skatinti atviromis ir principingomis pozicijomis.
Kai tik pasimatys reali pažanga sprendžiant vilkinamas saugumo problemas ir nesutarimus, NATO santykiai su Rusija iš pagrindų pagerės. Ir aš galiu užtikrinti, kad nepaisant mūsų istorinio jautrumo, Lietuva pirmoji pasveikins šį pokytį.