Religinga Ch.Darwino žmona bijojo, kad vyras keliaus į pragarą

Knyga „Čarlzas ir Ema“ – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, puslapis po puslapio atskleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių. Gyvenimą, kurį nugyveno du vienas kitą mylintys, branginantys ir gerbiantys sutuoktiniai, visą amžių savo pažiūrų rūmą rentę ant visiškai skirtingų pamatų. Didis mokslininkas buvo vedęs savo pusseserę Emmą ir susilaukęs su ja septynių vaikų.

D.Heiligman parašė daugiau kaip 20 knygų jaunimui. Ch.Darwino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką.

- Lengva. Kartais mokslas mane gąsdina, todėl skaitytojų nenorėjau klampinti į jo pelkę. Labai stengiausi mokslinių faktų pateikti tik tiek, kiek reikia, ir, tikiuosi, man pavyko.

- Mano vyras rašo apie mokslą.

- Maždaug prieš septynerius ar aštuonerius metus Jonas man pasakė: „Žinai, Charleso Darwino žmona buvo labai religinga. Ji labai mylėjo savo vyrą ir bijojo, kad po mirties jis keliaus į pragarą, todėl jie negalės būti kartu amžinai. Net jeigu tą akimirką būtų pokštelėjusios petardos, nebūčiau labiau nustebusi. Paklausiau: „Ar kas nors yra apie tai rašęs?“ Jis atsakė: „Nesu nieko tokio užtikęs.“ Tada supratau, kad noriu parašyti apie tai knygą.

- Žmonės vis dar mano, kad mes kažkaip išsivystėme iš beždžionių. Ch.Darwinas tvirtino, kad beždžionės ir žmonės kadaise turėjo bendrą protėvį ir iš šio gyvybės medžio atsišakojo atskiros šakos. Mes išties esame beždžionių giminaičiai, bet kilome tikrai ne iš beždžionės. Net jeigu tai tik smulkmena, daugelį žmonių evoliucijos teorija veda iš proto.

- Ši priežastis pakankamai rimta parašyti knygą. Tikiu, kad pasitaiko nesusipratimų, bet jeigu žmonės tiesiog pasikalbėtų apie tai, kaip darydavo Charlesas ir Emma, jie suprastų, kad jų nuomonės dažniau sutampa nei skiriasi. Labiausiai žmones liūdina jų pačių įsitikinimas, kad Ch.Darwinas buvo ateistas, todėl neva kiekvienas, kuris tiki evoliucijos teorija, automatiškai tampa ateistu. Jei būčiau dievobaiminga, mane tai irgi šiurpintų.

- Visada mėgau rašyti, ir mokytojai sakė, kad gerai rašau. Prisimenu savo pirmąjį negrožinį darbą. Tada mokiausi pradinėje mokykloje, mums reikėjo parašyti pranešimą apie virškinimo sistemą. Aprašiau šokoladinio sausainio kelionę virškinamuoju traktu.

Augdama Alentaune neįsivaizdavau, kad paprasti žmonės gali būti rašytojai. Maniau, kad rašytojai – tai pagyvenę vyrai su ilgomis barzdomis arba kino žvaigždės, gyvenančios rūmuose Beverli Hilse. Nors ir nesilioviau rašyti (iš pradžių reiškiausi pradinės ir vidurinės mokyklos laikraščiuose), man ir į galvą nešaudavo, kad galėčiau būti rašytoja. Maniau, tapsiu socialine darbuotoja, teisininke (tokia, kuri gelbsti pasaulį, o ne daro pinigus) ar dar kuo nors...

Paskui įstojau į Brouno universitetą. Ten suvokiau, kad iš tikrųjų galėčiau tapti rašytoja. Bet tuo metu visi, tvirtinantys, kad ketina tapti rašytojais, vilkėjo juodai, rūkė ir be perstojo gėrė kavą... Taigi pagalvojau: „Ne, tai – ne man. Man atrodo, niekada nebūsiu rašytoja.“ Kertu lažybų, kad dauguma tų žmonių dabar yra teisininkai (iš tų, kurie daro pinigus), o štai aš esu rašytoja. Žinoma, kavos geriu tikrai per daug ir dažnai vilkiu juodai, bet nerūkau ir niekada nerūkysiu!

- Tai buvo atsitiktinumas, bent iš pradžių. Kai persikrausčiau pas draugą į Niujorką iš Bostono, ieškojau darbo. Per žmogų, kurį pažįstu nuo mokyklos laikų, patekau į pokalbį dėl darbo leidinyje „Scholastic“. Personalo skyriaus darbuotoja man pasakė: „Turime vietą tik vaikų žurnale, bet jūsų tai turbūt nedomina?“ Aš ryžtingai pasakiau: „Man tinka“, nes norėjau persikelti jau turėdama darbą.

Tiesą pasakius, iš tikrųjų manęs šis darbas netraukė. Kai pasikalbėjau su redaktoriumi ir daugiau sužinojau apie „Scholastic News“, man patiko tai, ką jie daro. Gavau bandomąją užduotį ir jau dirbdama pamėgau rašyti vaikams ir jaunimui. Tiesą sakant, tą pačią dieną man pasiūlė ir darbą, ir pasipiršo...

- Pagimdžiusi sūnų, išėjau iš „Scholastic“, nes norėjau visą dieną būti šalia jo. Rašiau vaikų ir paauglių žurnalams, bet dar nesvajojau rašyti knygų. Mano sūnus paaugo, pradėjo vaikščioti ir pamėgo knygas, taigi didžiąją dalį dienos jam skaitydavau.

Vieną dieną nuėjau pogulio, o pabudau su vaikiškos knygutės idėja – garbės žodis, net žodžiai buvo susidėlioję. Padirbėjau prie jos ir nusiunčiau vyro agentei. Ji nieko nenusimanė apie vaikiškas knygas, bet turėjo vaiką ir pažinojo du žmones, dirbančius vaikų knygų leidyklose. Viena leidykla knygelę atmetė, motyvuodama tuo, kad ji eiliuota. Iš pradžių norėjau knygą perrašyti, bet vyro agentė mane sulaikė: „Pasiųskime dar kam nors.“ Ji nusiuntė knygą „Harper & Row“ (tuo metu leidykla taip vadinosi), ir jiems patiko.

Sėkmė aplankė mane pirmuoju bandymu. Išleidau daug knygų, bet tikrai žinau, kaip jautiesi, kai tavo pasiūlytą knygą atmeta...

- Šiuo metu įpusėjau ciklą knygų apie šventes. Pirmosios keturios yra „Celebrate Hanukkah“, „Celebrate Ramadan/ Eid Al-Fitr“, „Celebrate Diwali“ ir „Celebrate Thanksgiving“. Prieš tai išleidau iliustruotą knygą „Fun Dog, Sun Dog“ (2005) apie savo auksaspalvį retriverį Tinką. Tai buvo penkioliktoji mano knyga. Tai antroji eiliuota knyga. Taip pat išleidau „High Hopes: A Photography of John F.Kennedy“ (2003), viena populiariausių mano knygų yra „From Caterpillar to Butterfly“ (1996).

- Galiu duoti daugybę patarimų, pavyzdžiui, ...susirask turtingą sutuoktinį. Prieš pradėdamas rašyti, tapk įžymybe, eik mokytis į teisės mokyklą. O jeigu rimtai, mano patarimai tokie:

1. Daug skaityk – geras, blogas knygas. Skirtingų žanrų: poeziją, mokslinę fantastiką, grožinę, negrožinę literatūrą. Knygas, skirtas įvairaus amžiaus skaitytojams. Knygas, kurių nė nemanei kada nors skaityti. Kurios patiko vaikystėje, kurios populiarios dabar. Knygas, kurių kiti žmonės nekenčia, knygas, kurias jie dievina, knygas, kurių jie nesupranta...

2. Analizuok tai, ką skaitai. Kodėl tau patiko? Kodėl nepatiko?

3. Žiūrėk į rašymą rimtai. Tai – darbas. Ir vertink atitinkamai. Ne kaip hobį, o tai reiškia....

4. Daug dirbk, o tai reiškia....

5. Nuolat rašyk. Nesakau, kad privalai rašyti kasdien, bet turi įprasti reguliariai skirti tam daug laiko. O tai reiškia...

6. Prirašysi daug šlamšto ir turėsi perrašyti. Perrašinėjimas yra rašymo paslaptis.

7. Susipažink su kitais rašytojais, ypač jei mėgsti bendrauti. Labai svarbu, kad tave suptų žmonės, rimtai žiūrintys į rašymą.

8. Atkakliai tęsk, ką pradėjai. Jeigu tau patinka rašyti, jeigu daug dirbi, jeigu rimtai žiūri į rašymą ir save patį, tu esi rašytojas. Ir tavo kūryba bus išleista.

Tai tinka ir grožinei, ir negrožinei literatūrai. Be to, rimtai vertink tiriamąjį darbą. Tau reikės remtis daugybe šaltinių, daugybe skirtingų šaltinių. Jei prireiktų, turėsi viską įrodyti ekspertams. Didžiausias patarimas būtų toks: ištobulink savo įgimtą uoslę ir leisk jai dirbti darbą už tave.

- Kol nebuvo interneto, keliavau labai daug. Pavyzdžiui, rausiausi Nobelio premijos laureatės Barbaros McClintock archyvuose Kold Spring Harbore. Dabar, kai daug ko galima pasisemti internete, kelionės jau nebėra tokios svarbios mano tyrimams. Bet apsilankyti tose vietose, kur gyveno, mylėjo, dirbo aprašomas veikėjas, kad pajustum atmosferą, kone būtina.

Rašydama knygą „Čarlzas ir Ema“, apsilankiau jų namuose Anglijoje ir Galapagų salose. Kelionė į Galapagų salas buvo nepakartojama: iguanos, mėlynkojai smigikai ir jūros liūtai visiškai nebijo žmonių, prieina labai arti. Gali gauti jūrų liūto bučinį, pasivaikščioti šalia iguanų arba išvysti neregėtą būrį paukščių!

Ch.Darwino namuose Anglijoje lankiausi dar prieš nuspręsdama rašyti jo biografiją. Taigi norėjau dar kartą ten sugrįžti, pasivaikščioti, kur vaikščiodavo didis mokslininkas, pamatyti jo vaikų kambarius. Ir tikiuosi, kad ten dar grįšiu, jei tik galėsiu.