Nietzsche sakė, kad didžiąsias problemas reikia išgyventi kūnu ir siela. Teisingas reikalavimas. Tačiau ne kiekvienas pajėgia tai padaryti. Kai paliečiamas Lietuvos klausimas, susiduriame su daugybe problemų. Šiandieninės tikrovės akivaizdoje pati svarbiausia problema yra išeivijos santykis su kraštu. Šio klausimo vienoks ar kitoks formulavimas visą laiką kelia didžias audras.
Dėl to stebėtis nereikia – mes sprendžiame problemas ne tiek protu, kiek širdimi. Esame perdėtai sentimentali tauta. Sentimentalus yra ir politinis mūsų galvojimas. Tačiau kai kada šių audrų priežastys yra ne politinės, o semantinės. Štai kodėl vertėtų pirmiausia išsiaiškinti kai kuriuos terminus.
Išeivijos santykis su kraštu įgauna visą svorį, kai svarstome tautos laisvės perspektyvą. Tauta yra bendruomenė, kurios egzistencija išsisako tapsmu. Tautos tapsmas yra jos istorija. O tautos istorija yra realizuotų galimybių visuma. Istorinėje kelionėje tauta susiduria su begale galimybių. Susidūrimas su galimybėmis reiškia susidūrimą su laisve. Tautos laisvė glūdi galėjime pasirinkti vienokią ar kitokią galimybę. Kai tauta pasisako už tų galimybių realizavimą, ji kartu pasisako už savo nelaisvės įveiką. Nelaisvėje tauta egzistuoja, o laisvėje gyvena. Laisvos tautos įeina į istoriją, o nelaisvos išeina iš istorijos. Atsisakyti nugalėti nelaisvę reiškia atsisakyti laisvės. O atsisakyti laisvės reiškia atsisakyti visaverčio gyvenimo. Tauta yra tik tuomet tikrai nelaisva, kai ji atsisako nugalėti savo nelaisvę. Kartais net laisva tauta yra nelaisva, kai atsisako nugalėti nelaisvę, kurią sukuria laisvė. Tauta yra tikrai laisva, kai ji nuolatos pasisako už naujas galimybes. Bet ši galimybių dialektika turi dramatinę įtampą: kad ir kiek daug galimybių tauta įgyvendins, tiek pat daug jų liks dar neįgyvendintų. Šiuo atžvilgiu tautos likimas turi kai ką bendro su žmogaus dalia: kiek jis priartėja prie horizonto, tiek tas horizontas nutolsta nuo jo.
Sovietinis režimas Lietuvoje reiškia nelaisvę politine, tautine, kultūrine, religine ir ekonomine prasme. Šios nelaisvės akivaizdoje yra atviros dvi galimybės: galima neigti, kad sovietinis režimas reiškia nelaisvę, arba galima mėginti jį nugalėti. Nėra abejonių, kad sovietinis režimas turi aklų šalininkų, kuriems rūpi ne tautos gyvybė, o šilta vieta. Šio tipo žmonės yra oportunistai. Jie visada klesti, nes visada priklauso valdančiajai klasei. Oportunistai nedaro įtakos istorijai, o tik plaukia istorijos pasroviui. Kartais jų oportunizmas pasiekia tokį laipsnį, kad jie tampa tikrais tautos parazitais. Ar reikėtų stebėtis, kad jie pasisako už pirmąją galimybę? Už antrąją galimybę pasisako sovietinio režimo priešininkai. Sovietinis režimas jiems reiškia nelaisvę, ir jie ryžtasi jį nugalėti. Kiekvienas lietuvis, kuris pasisako už sovietinės nelaisvės nugalėjimą, kartu pasisako už laisvę. Kovotojas už laisvę yra ir tas lietuvių komunistas, kuris tautos gyvybę iškelia aukščiau už rusiškąjį sovietinės formos imperializmą.
Tačiau išeivijos santykį su kraštu reikia svarstyti, įžvelgiant ne tik laisvės perspektyvą, bet ir suvokiant istorinę situaciją. Štai kodėl verta paanalizuoti ir tas kategorijas, kurios ją lemia. Lietuvių tauta niekada nesusidūrė su didesniais pasikeitimais negu XX a. Jie glaudžiai susiję su įvykiais, kurie lemia visos žmonijos istoriją. Jei norime suvokti tų pasikeitimų esmę, turime matyti juos istorijos šviesoje. Tarp praeities ir dabarties yra ryšys, todėl turi būti ryšys ir tarp istorinio pažinimo bei šiandieninio politinio galvojimo. Kiekvienas politinis sprendimas slepia ateities spėjimą, kuris turi daugiau ar mažiau remtis praeities patirtimi. Istorikai pataria mokytis iš praeities. Jie nori tuo pasakyti, kad istorinis pažinimas padeda orientuotis dabartyje. Taip yra todėl, kad istorija iš dalies kartojasi. Net ir tie istorikai, kurie kritiškai vertina pasikartojimų teoriją, pripažįsta, kad tam tikru laipsniu reikia skaitytis su uniformiškumo galimybe. Kad tam tikro uniformiškumo ir pasikartojimų mūsų tautos istorijoje yra, liudija mūsų santykiai su rusų tauta.
Daugelis mano, kad Rusija mums yra tik politinė problema ir tik tiek, kiek ji yra militarinė jėga. Tačiau toks galvojimas paviršutiniškas, nes ji mūsų tautai yra taip pat ir istorinė problema. Apskritai visos politinės problemos yra kildintinos iš istorijos. Mes labai dažnai ramia sąžine visą kaltę dėl tautos nelaimių suverčiame savo kaimynams. Tai prasilenkimas su istorine tiesa. Lietuvių tautos tiek politinę, tiek tautinę dezintegraciją pradėjo savieji, o ne svetimieji. Kad rusai gali lemti mūsų tautos likimą, kalti mūsų kunigaikščiai, kurie pirmutiniai pasisakė už Drang nach Osten politiką. Tai buvo mūsų pasisakymas už Rytus. Kad tai buvo klaidingas pasirinkimas, liudija tolesni įvykiai. Mes užkariavome rusų žemes, o rusai užkariavo mus. Krėvos aktas, kuriuo Jogaila pažada terras suas Litvaniae et Rusiae caronae regni Poloniae perpetuo applicare, lotynų kalbos pakeitimas slavų kalba valstybės kanceliarijoje, bajorų sulenkėjimas yra kiti skausmingieji mūsų tautos dezintegracinio proceso momentai. Mes didžiuojamės Lietuvos Statutu, bet jis yra ne lietuviškosios, o suslavintos Lietuvos paminklas. Jis pasirodė dviem šimtais penkiasdešimčia metų anksčiau, negu Lietuva pateko rusų valdžion. Šimtas dvidešimt metų Rusijos vergijoje buvo tamsūs laikai. Tą dramatiškai liudija Kražių skerdynės, Muravjovas Korikas ir spaudos draudimas. Tačiau tai rodo ne tik okupantų brutalumą, bet ir mūsų pačių tiek tautinį, tiek politinį bejėgiškumą. XIX a. lietuvių tauta pjovė tai, ką mūsų kunigaikščiai ir bajorai pasėjo trejetu, net ketvertu šimtmečių anksčiau.
Dabartiniame mūsų tautos likimo žaisme Rusija yra lemiamas veiksnys ir ignoruoti ją reikštų užmerkti akis tikrovės akivaizdoje. Kai praeityje darydavome politinius apskaičiavimus, Rusiją dažnai apeidavome. Tai buvo pagrindinė mūsų klaida. Ar kartosime ją ir toliau? Kokių staigmenų mums pateiks ateitis, nežinome. Tačiau nereikia būti pranašu, kad galėtum tvirtinti: Rusija visiems laikams liks betarpiška mūsų tikrovė. Ar ateitis pasisakys už taikos, ar už karo alternatyvą, dalyko esmės tai nepakeis. Jei išsaugosime taiką, vadinasi, savaime tęsis status quo, jei kils karas, jis irgi neišspręs mums Rusijos problemos. Trijų milijonų tauta visada turės skaitytis su kaimyne, kuri turi pusantro šimto milijonų gyventojų.
Čia norėčiau šiek tiek nukrypti į istorijos filosofiją. Dažnai girdime ir patys sakome, kad komunistinė sistema rusų tautai yra primesta. Tačiau negalime teigti, kad ji buvo visiškai svetima rusiškajam galvojimui. Ne Marxas, o rusas Nečiajevas skatino savo draugus šlietis prie „banditų laukinio pasaulio, tos vienintelės ir tikros revoliucinės aplinkos Rusijoje“. Jo kompatriotas Bakuninas pranašavo, kad politika bus religija, o religija taps politika. André Malraux įžvalgiai sakė: „Pagrindinė priežastis, kodėl Rusija nėra europietiška, neturi nieko bendra su geografija – tai lemia rusiškoji valia.“1 Rusai visada žavėjosi Vakarais, bet kartu ir neapkentė jų. Troško sukurti kažką naujo, kas skirtųsi nuo to, ką jie matė Vakaruose. Anksčiau šios rusų svajonės pasireikšdavo kaip mesianizmas ar panslavizmas, o šiandien jas reprezentuoja sovietiniai simboliai. Nors rusų gyvenimo būdas radikaliai skiriasi nuo Vakarų, tačiau techniniu požiūriu jis yra labai vakarietiškas. Ką Petras Didysis sapnavo, tą komunistinė Rusija įgyvendina.
Kokį vaidmenį atlieka lietuviškasis komunizmas dabartinėje situacijoje? Mes gerai žinome, kad jis neturi nieko bendro su „tautos valia“ ar „liaudies sukilimu“. Jis yra Raudonosios armijos, Teherano ir Jaltos susitarimų produktas. Nepriklausomybės metais buvo tik keli šimtai komunistų, kurių didelę dalį sudarė ne lietuviai. Kai rusai pirmą kartą okupavo Lietuvą, jie susidūrė su komunistinių kadrų stoka. Jiems antrą kartą užėmus Lietuvą, padėtis buvo nė kiek ne geresnė, o gal net blogesnė, nes šį kartą tauta priešinosi jau atvirai. Nors šiandien istorinė distancija dar nėra pakankama, kad galėtume objektyviai nagrinėti partizanų sąjūdžio veiklą ir kai kada labai komplikuotus jos aspektus, tačiau aišku, kad partizanai buvo rakštis ne tik rusams, bet ir lietuvių komunistams. Jau pats jų buvimas komunistus pavertė išdavikais tautos akyse. Partizanai tą darė sąmoningai. Jie bandydavo likviduoti žymesnius komunistus ir aktyvesnius komjaunuolius kaip tautos judus. Aišku, lietuvių komunistai negalėjo išvengti kaltinimo tautos išdavyste dar ir todėl, kad tarp jų buvo nemažai kagėbistų, kurie padėjo rusams likviduoti partizanus. Lietuvių komunistai patys gerai žino, kad partizanai buvo išduoti, o ne nugalėti. Juos išdavė ne tik savieji, bet ir anglų, prancūzų, amerikiečių saugumo tarnybose dirbantys rusų agentai, su kuriais mūsų partizanai, įvairiems „veiksniams“ tarpininkaujant, buvo užmezgę ryšius. Kiek prie mūsų partizanų likvidavimo prisidėjo, pavyzdžiui, Kimas Philby’s, kuris nuo 1944 m. iki 1951 m. vadovavo anglų S.I.S. antikomunistinei sekcijai ir kuris nuo 1933 m. užsiangažavo dirbti rusams, galės sužinoti tik ateinančios kartos.
Beveik dvidešimt metų praėjus nuo partizanų tragedijos, gyvenimas Lietuvoje pasikeitė. Nepaisant įvairiausių sunkumų tiek iš išorės, t. y. Maskvos, tiek ir iš vidaus, t. y. tarpusavio kovų, lietuvių komunistai pradėjo jaustis „valdančiąja klase“. Jų „eilės“ praturtėjo ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Iš pradžių dominavo darbininkai ir amatininkai, o dabar daugumą sudaro inteligentų sluoksnis. Kaip visuose satelitiniuose kraštuose, taip ir Lietuvoje pamažu formuojasi elitas. Aišku, kai kalbame apie jį, reikia nepamiršti, kad jis sudaromas dažniausiai pagal dekretus. Kai visos komunikacijos priemonės yra režimo rankose, tai jis ir sprendžia, kas turi kilti karjeros laiptais, o kas ne. Lietuvoje pirmiausia pagarsėja ne tie, kurie turi talentą, bet tie, kuriuos parenka partija. O partija pasirenka tuos, kurie padaro jai vienokių ar kitokių paslaugų. Bet nemanykite, kad tarp dabartinio elito nėra talentų. Nors į jį lengviausiai prasimuša rastinjakai, bet ten galima sutikti ir tikrų d’artezų. Dėl partijos narių prieauglio komunistai neturi jokių sunkumų. Norinčiųjų stoti į partiją skaičius yra toks didelis, kad dabar daroma didelė atranka. Susigundė net ne vienas iš tų, kuriems komunizmas buvo prakeiksmas. Tokie žmonės paprastai galvoja, kad būdami partijos nariai galės daugiau pasidarbuoti tėvynei ir kad po šimto metų niekas neklaus, ar jie buvo oportunistai, ar ne, žiūrės, ką gero jie padarė tautai.
Oportunizmą kai kuriomis aplinkybėmis galima pateisinti, o štai karjerizmas kelia tikrą pavojų. Kad karjeristų procentas didelis, neslepia net patys komunistai. Siekdami užsitikrinti Maskvos palankumą, tokio plauko komunistai ramia širdimi išduos ir savo motiną, ir tėvą kartu su gyvybiniais tautos interesais. Tai pastebi net Maskvos rusai. Per vieną suvažiavimą aukštas rusų valdininkas nusistebėjo, kad tarp lietuvių komunistų yra tiek daug karjeristų be tautinės sąžinės. Kai kas mano, kad net rusai nėra tokie pavojingi lietuvių tautai kaip patys lietuvių karjeristai.
Pasak sociologų, svarbiausias istorinės dramos veiksnys yra tauta, o ne elitas. Kad ji yra pagrindinė tautos gyvybės nešėja amžių tėkmėje, su tuo reikia sutikti. Tačiau istorijos vagą kreipia elitas, o ne tauta. Tą liudija ir mūsų istorija. Kai kunigaikščių Lietuvos elitas suslavėjo, t. y. surusėjo ar sulenkėjo, tauta irgi ėmė masiškai rusėti ir lenkėti. Lietuva prisikėlė aušrininkų ir varpininkų, t. y. elito, pastangomis. Antrojo pasaulinio karo metais, per vokiečių okupaciją, orientavosi ne pati tauta, ją orientavo mūsų pogrindis. Dabartis nesudaro išimties: mūsų tautos istorinę raidą lemia jos elitas. Kas vadovauja tautai krašte? Gyventume iliuzijomis, manydami, kad tauta turi savarankišką politiką. Kol veikė partizanai, buvo dvi tautinės politikos: oficialioji, arba komunistų, tautinė politika, ir neoficialioji, arba pogrindžio, tautinė politika. Žlugus partizanų sąjūdžiui, žlugo ir pogrindžio tautinė politika. Nors šiandien dar yra grupelių, kurios diskutuoja tautiniais ir religiniais klausimais, tačiau prasilenktume su tiesa, jei kalbėtume apie kokį nors krašte veikiantį pogrindį. Štai kodėl turime noromis ar nenoromis sutikti, kad mūsų tautos istorinę raidą šiuo metu lemia lietuvių komunistų elitas.
Kaip visos Rytų Europos tautos, taip ir lietuviai išgyvena vieną iš didžiausių istorinių perversmų. Mūsų tautos gyvenimo struktūra radikaliai pakito. Visa tai daro poveikį mūsų tautos būdui ir galvosenai. Kad patys lietuviai smarkiai pasikeitė, galime spręsti iš atvykstančiųjų į Vakarus. Jų galvosena vienokia, mūsų – kitokia, juos domina vieni dalykai, mus – kiti. Kas jiems savaime suprantama, mums nėra aišku. Kai mes, išeiviai, diskutuojame tautiniais klausimais, turime prieš akis mūsų vaizduotės ir prisiminimų Lietuvą, o ne tą kraštą, kuris dabar yra prie Baltijos jūros. Baltijos Lietuva nėra mūsų Lietuva, ji yra tų žmonių, kurie prikėlė ją iš kraujo ir pelenų. Daugelis iš mūsų nenori su tuo sutikti, bet taip iš tikrųjų yra.
Su diskutuojamu klausimu susijusi ir išeivijos tikrovė. Niekada išeivija nebuvo kiekybiškai tokia gausi ir kokybiškai tokia svari kaip mūsų laikais. Galima kalbėti apie jos laimėjimus tautinėje, kultūrinėje, religinėje ir ekonominėje plotmėse – tai liudija lituanistinės mokyklos, leidiniai, kai kuri spauda, lietuvių parapijos, ypač Kanadoje, ir lietuvių bankai. Kaip visada lietuviams, taip ir šiuolaikinei išeivijai prasčiausiai sekasi daryti politiką. Nors tos politikos vaidmuo dabartinėje situacijoje daugiau simbolinis ir ne itin veiksmingas, bet daug kam tai netrukdo švaistytis patriotiniu patosu ir bravūriškais mostais.
Deja, patriotinis patosas negali nuslėpti tos politikos nereikšmingumo, o bravūriški mostai – bejėgiškumo. Taip yra todėl, kad ji – mitų ir iliuzijų, o ne istorinių kategorijų kūrinys. Išeivijos politikai susikuria iliuzijų pasaulį ir ima laikyti jį tikrove. Kartais politikų bravūriškumas būdavo tragiškai skausmingas. Tai liudija VLIK’o ginčai su diplomatais tuo metu, kai okupuotame krašte lietuvių partizanai tūkstančiais krito žūtbūtinėje kovoje su šimtą kartų galingesniu priešu. Net bažnytinė mūsų politika sirgo panašia liga: delegatūra kovojo su vyskupais. Kai kuriuos dalykus galima pamiršti, bet jokiu būdu negalima jų pateisinti.
Išeivijos politinėje panoramoje dominuoja skausminga VLIK’o epopėja. Jau pats vardas sako, kad jis laiko save lietuvių tautos išlaisvinimo vyriausiuoju veiksniu ir yra mūsų tautos valios pagrindinis reiškėjas. Šia jo prerogatyva tenka rimtai suabejoti, nes per pastaruosius dešimtmečius jis nė karto nepasielgė taip, kaip derėtų elgtis tautos išlaisvinimo organui. Jis nepajėgė taip elgtis, nes niekada nebuvo tuo, kuo save laikė. Iš logikos studijų žinome: jei nors viena prielaida yra klaidinga, tai ir išvada bus neteisinga. VLIK’o atveju yra dar blogiau. Jo išvada remiasi dviem prielaidomis, iš kurių abi yra klaidingos. Jis save laiko pagrindiniu tautos valios reiškėju todėl, kad įkūnija tautos norą kovoti už laisvę, ir todėl, kad jo struktūra tęsia demokratines lietuvių tradicijas. Pirmoji prielaida prieštarauja politinei logikai, o antroji – pačiai istorinei tikrovei. Ar pasisakymas, kad VLIK’as tautos vardu kovoja už laisvę, padaro jį vieninteliu lietuvių tautos valios reiškėju? Jokiu būdu, nes bet koks politinis veiksnys gali ir turi teisę sakyti, kad ir jis kovoja už tautos laisvę. Kad VLIK’as neturi teisės kalbėti tautos vardu, labai aiškiai priminė Anglijos vyriausybė savo atsakyme į jo laišką Lietuvos aukso reikalu. Neatitinka tiesos ir VLIK’o teiginys, kad jis tęsia tautos demokratines tradicijas. Kaip jis gali save laikyti demokratiniu veiksniu, jei jo struktūra remiasi partijų aritmetika, kurią padiktavo rinkimai, vykę beveik prieš pusę šimto metų? Demokratiniai veiksniai yra gyvosios, o ne išmirusios tautos valios išraiška. VLIK’ą sudarančios partijos yra išmirusių ar mirštančių lietuvių partijos, o ne partijos lietuvių, kurie šiandien palaiko tautos gyvastį.
Tai nereiškia, kad turime atmesti VLIK’ą kaip principą. Mums reikia vyriausiojo veiksnio, kuris koordinuotų politinį išeivijos darbą. Bet šis veiksnys turi būti dabartinių lietuvių valios išraiška. Politiniai veiksniai turi atitikti tas socialines struktūras, kurias diktuoja istorinis tautos gyvenimo tarpsnis. Jei nesilaikys socialinės dialektikos dėsnių, jie bus tik muziejinės senienos, tik tam tikro tautos praeities laikotarpio paminklai. Visi išeiviai, ne tik lietuviai, serga viena liga – nori būti tuo, kuo jie nėra, ir nenori būti tuo, kas jie yra. Taip yra todėl, kad išeiviai neturi drąsos pažvelgti tikrovei į akis. Jie mieliau gyvena prisiminimais ir mitais, o ne tikrove, kuri, aišku, ne visada yra maloni.
II
Kiekviena situacija turi savo dėsnius ir savo logiką. Savo dėsnius, savo logiką turi ir žmonių troškimai. Tikrovė formuojasi šių dviejų kategorijų dialektiniame žaisme, lietuviškoji tikrovė nėra išimtis. Politika, valdžia, partijos, sienos yra laikini dalykai. Visa tai keičiasi kaip oras ir laimė. Nesikeičia tik aukščiausias troškimas – išlikti gyviems, bet ne kaip bespalvių individų sankaupai, o kaip kūrybingų asmenybių vienetui istorijoje. Išliksime gyvi ne skųsdamiesi nepalankia situacija, bet pozityviai darydami tai, ko reikalauja dabartinis istorinis momentas. Šiame amžiuje lietuvių tauta įėjo į istoriją kaip savarankus narys šalia kitų tautų. Dabartinė situacija nėra mums palanki, kaip buvo šio amžiaus pradžioje, bet nemanykime, kad ji yra beviltiška. Daugiau yra žmonių be vilties negu beviltiškų situacijų, o tas beviltiškas situacijas paprastai sukuria vilties netekę žmonės. Esu linkęs manyti, kad tautoms nebūna gerų ar blogų situacijų. Yra tik gera ar bloga laikysena tų situacijų atžvilgiu. Tautų likimas labiau priklauso nuo jų laikysenos situacijų atžvilgiu negu nuo pačių situacijų. Laisvė vienoms tautoms reiškia gyvenimą, o kitoms – dekadansą ir mirtį. Nelaisvė vienas tautas nuveda į pražūtį, o kitas – į prisikėlimą. Mūsų tautos ateitis priklausys ne nuo to, kaip mes vadinsime dabartinę situaciją, bet nuo to, kaip joje orientuosimės. Štai kodėl iš principo atsisakau piešti dabartinę situaciją tragiškomis spalvomis. Mes turime ne apverkti tragišką tautos dalią, o klausti, ką turime daryti, kad išeitume iš jos kaip laimėtojai.
Susipažinę su satelitinių kraštų gyvenimu pastaraisiais dešimtmečiais, pamatysime, kad esamomis sąlygomis jiems pavyko išsikovoti daugiau laisvės ir realizuoti daugiau savo troškimų. To jie pasiekė pasirinkę tinkamą strategiją, kuri leido tiksliai apskaičiuoti ir laiku žengti savo kraštui naudingus žingsnius. Tautinės sąmonės ugdymas ir ryšių su Vakarais užmezgimas buvo du svariausi iš tų ėjimų. Jei mes norime realizuoti savo laisvės troškimus, tai ir krašte, ir išeivijoje turime eiti tuo pačiu keliu. Iš tokios perspektyvos reikėtų žvelgti ir į santykius su kraštu. Dabartinė situacija diktuoja, tautinės egzistencijos logika reikalauja, kad palaikytume ryšius su Lietuva. Tautai, kurios beveik ketvirtadalį sudaro išeiviai, visada reikės išeivijos, o išeivijai par definition reikės tautos. Praeityje išeivija suvaidino nemažą vaidmenį tautos gyvenime. Prisiminkime Amerikos lietuvių įnašą į Lietuvos prisikėlimą. Šiandien išeivija gali padaryti dar didesnę paslaugą kraštui, jeigu pajėgs suvokti savo paskirtį dabartinėje situacijoje.
Išeivijos ryšių su kraštu klausimas, buvęs visąlaik daugiau ar mažiau gyvas pokario metais, nelauktai pagyvėjo Expo 67 vasarą, kai nemažai lietuvių iš anapus Atlanto pasirodė Monrealyje. Jis dar labiau suaktualėjo, kai Lietuvon nuvyko mūsų krepšininkai, o pas mus pradėjo gastroliuoti lietuvių menininkai. Į šių susitikimų antplūdį visuomenė reagavo labai skirtingai: vieni buvo už, kiti prieš, vieni ryšius su krašto lietuviais sveikino, o kiti smerkė. Tai liudijo ir tebeliudija mūsų veiksnių komunikatai, spaudos komentarai. Jei tie susitikimai nebūtų davę nieko daugiau, tik pagyvinę diskusijas tuo klausimu, vis tiek tai būtų sveikintinas politinio gyvenimo įvykis. Bet jie atliko daug svarbesnį vaidmenį, tik nežinia, ar daug kas tą suprato. Prieštaringi tų susitikimų vertinimai parodė, kad pati lietuviškoji tikrovė yra prieštaringa. Mūsų subjektyvios ir prieštaringos nuomonės turi objektyvų ir realų pagrindą. Už ir prieš, taip ir ne išeivių pasisakymuose susikerta todėl, kad pati lietuviškoji tikrovė turi daugybę prieštaringų aspektų.
Šių prieštaringumų akivaizdoje galima elgtis dvejopai.
Arba atmesti juos kaip absurdišką dalyką ir teigti, kad Lietuvos tikrovė nėra prieštaringa, yra tik prieštaraujančių žmonių, kuriuos reikėtų nutildyti. Arba sutikti, kad prieštaringumai turi objektyvų pagrindą ir prasmę dabarties tikrovėje, kurią reikia matyti tų prieštaravimų šviesoje.
Už pirmąjį variantą paprastai pasisako ultrapatriotai ir ultrapartiečiai – t. y. visi ortodoksai. Jie reikalauja iš visuomenės aiškios linijos, visiško paklusnumo principams, idealams, partijai ir teigia praeities pirmenybę ateities atžvilgiu. George’as Orwellas yra sakęs, kad būti ortodoksu reiškia paveldėti neišspręstus prieštaravimus. Tai tiesa, nes atmesti prieštaravimus dar nereiškia juos išspręsti. Kad susiduriame su ortodoksiniu mąstymu, nėra paslaptis. Nesvarbu, kokią gyvenimo ar veiklos plotmę imsime, ortodoksai reiškiasi visur. Kas iki šiol darė didžiausią poveikį lietuvių politiniam galvojimui? Ortodoksai, tiek išeivijoje, tiek krašte. Išeivijos ortodoksai sutaria su ultrapatriotais, kurie šiandieninėje Lietuvoje nemato nieko gero ir kurie visus komunistus nurašo kaip tautos išdavikus. Krašte gyvuoja kito plauko ortodoksai – tai ultrapartiečiai, kurie vadovaujasi stalinistine logika ir visus išeivius nurašo kaip fašistus. Šie ortodoksų tipai, nors mojuoja skirtingais šūkiais, yra panašūs savo laikysena. Jie niekada neanalizuoja situacijos, tik klasifikuoja ją pagal savo šūkius. Paprastai jie laiko save principingais aiškios linijos atstovais, tačiau tas jų „principingumas“ ir „aiškumas“ yra tik intelektualinio nepajėgumo giliau pažvelgti į tikrovę priedanga. Šios dvi ortodoksų rūšys yra kraštutinybės, kurių lietuviai, kaip ir kitos tautos, negali išvengti. Būtų klaida manyti, kad kraštutiniai ortodoksai sudaro daugumą. Kaip viena, taip ir kita kraštutinybė yra išimtis, patvirtinanti taisyklę, kad tautos daugumą sudaro žmonės, nepuolantys į kraštutinumus.
Antrojo varianto šalininkai mano, kad visus prieštaringumus reikia išanalizuoti ir išvesti dėsnius, kuriais būtų galima vadovautis kovojant už savuosius idealus. Visais laikais Lietuvos tikrovė buvo prieštaringa, bet niekada tie prieštaravimai nebuvo tokie dramatiški ir gilūs kaip šio amžiaus antrojoje pusėje. Šiuos prieštaravimus sukėlė, viena vertus, pasaulyje vykstanti technologinė revoliucija, antra vertus, radikalūs socialinės struktūros pakeitimai. Kad tiek krašte, tiek išeivijoje esama lietuvių, kurie mato prieštaravimus ir mėgina juos spręsti iš rytdienos perspektyvos, nėra abejonių. Jie nemėgina tos prieštaravimų kupinos tikrovės pakeisti mitais ir iliuzijomis, tautos reikalus jie iškelia aukščiau partijų ir „aiškios linijos“, jų gyvenimo turinį lemia pa-reiga kraštui. Bet ar tautos dauguma pasisakys už tokią laikyseną? To turėtume trokšti visa širdimi.
III
Nereikėtų stebėtis, kad išeivijos santykis su kraštu irgi prieštaringas. Pagrindinis argumentas prieš tokių ryšių palaikymą yra tai, kad okupantas leidžia juos palaikyti, ir, žinoma, ne iš meilės mūsų kraštui, o grynai politiniais išskaičiavimais. Kai kas net mano, kad tuo siekiama suskaldyti išeiviją. Kad okupantas turi užkulisinių minčių ir kad jis labai norėtų matyti išeiviją suskaldytą, galime laikyti faktu, kuris nereikalauja tolesnių diskusijų. Tačiau kodėl slapti okupanto planai turėtų atbaidyti mus nuo pareigos palaikyti ryšius su savo kraštu? Okupantas turi savo planus, o mes privalome turėti savo. Politika yra žaidimas, ir tą žaidimą laimi tas, kuris moka gudriau ir sau naudingiau pasinaudoti susiklosčiusia situacija. Be to, nepamirškime, kad santykių palaikymas yra tik priemonė, o ne tikslas. Mūsų tikslas – kad lietuviai, krašte ir išeivijoje, būtų tautiniu požiūriu sąmoningi, kultūriniu požiūriu pajėgūs ir politiškai nepriklausomi.
Šiandien okupantas daro viską, kad iš lietuvių sąmonės išrautų tautinės filosofijos principus, kuriuos formavo atgimimo vadai ir kuriais gyveno nepriklausoma Lietuva. Aišku, daugelio sąmonėje tie principai yra daugiau ar mažiau dar gyvi, bet yra nemažai tokių, kurie jais jau nebegyvena. Didelė atsakomybė už tai tenka lietuvių komunistams, kurie, pataikaudami okupantui, diskredituoja savo tautos laisvės aspiracijas. Lietuvių tautos kovą už nepriklausomybę jie tapatina su buržuazinės klasės interesais, nors Lietuvos atgimimo istorija aiškiai rodo, kad už tai pirmiausia kovojo liaudis ir iš liaudies kilę vadai. Net remdamasis marksistine sociologija niekas negalėtų lietuvių tautos kovų už laisvę rimtai interpretuoti pagal klasių kovos kategorijas. O tie, kurie nori pasilaikyti klasių kovos mitą, turėtų žinoti, kad tada buvo tik dvi klasės: rusas prislėgėjas ir prislėgtasis lietuvis. Tokia pati padėtis susiklostė ir dabar. Kai kalba pasisuka Lietuvos nepriklausomybės pusėn, daugelis lietuvių komunistų gina status quo. Aišku, vieni tą daro iš baimės, kiti iš oportunizmo, bet nemanau, kad kas nors galėtų tai daryti iš įsitikinimo. Reikėtų būti apgailėtinai naiviam, kad tikėtum komunizmo internacionalumu. Mūsų laikų istorija aiškiai rodo, kad tai ne kas kita, o rusiškasis imperializmas su komunistine priedanga. Kai lietuvių komunistai, nesakau, kad visi, vergiškai pataikauja Maskvai, jie išduoda internacionalinius komunizmo principus, o kartu kompromituoja savo tautos laisvės ir nepriklausomybės idealus. Jei lietuviai pasitenkins tam tikra kultūrine laisve, kurią galima pavadinti folklorinės kultūros laisve, jei jaunoji karta apsipras su sovietiniu konformizmu, tautos ateitis bus tamsi ir be vilties. Tačiau apsilenktume su tiesa, jei manytume, kad visiems lietuvių komunistams nė kiek nerūpi tautinė sąmonė. Jeigu jiems tai neaktualu, tada sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl jie rūpinasi lietuviškų mokyklų statymu, Vilniaus krašto atlietuvinimu, liaudies kultūra, kuri reiškiasi ansamblių ir saviveiklos formomis, mūsų klasikos leidyba. Ar tai nėra istorinė likimo ironija, kad už tautos egzistenciją šiandien turi kovoti tie, kuriems nepriklausomybės metais vieta buvo kalėjimuose ar darbo stovyklose ir kuriuos išeivijos ortodoksai vadina tautos išdavikais?
Ar išeivija gali daryti kokią nors įtaką tautinės sąmonės palaikymui krašte? Aišku, kalbėti apie tiesioginį poveikį dabartinėmis sąlygomis nėra prasmės, bet galima stengtis daryti netiesioginę įtaką. Iki šiol apsiribojome radikalia kritika visko, kas daroma Lietuvoje. Būtų daug geriau, jei mūsų kritika įgautų pozityvų pobūdį. Mes, išeiviai, nuolatos kartojame, kad pagrindinis uždavinys yra atkurti šalies nepriklausomybę. Tačiau krašte gyvenantys lietuviai dabar susiduria su klausimu, kaip apskritai išlaikyti lietuvybę milžiniško sovietizacijos spaudimo sąlygomis. Ar mes pozityviai prisidedame prie šito klausimo sprendimo? Neatrodo, ir nereikėtų tuo stebėtis. Mes laikome save idealistais. Mes iš tikrųjų matome tik idealus, o ne konkrečias problemas. Tačiau seniai laikas, užuot linksniavus idealus, spręsti tuos klausimus, kuriuos kelia dabartis.
Lietuvių tauta susiduria su kultūrine priespauda, kuri Vakaruose paprastai vadinama kultūriniu kolonializmu. Retas kas taip tiksliai suvokė rusiškąjį kultūrinės plotmės kolonializmą kaip T. S. Eliotas: „Kadangi Sovietų Rusija turi subordinuoti kultūrą politinei teorijai, tai jos imperializmo sėkmė, atrodo, turėtų sukelti tautos, išpuoselėjusios šią politinę teoriją, pranašumo jausmą. Tikėtina, kad tiek pat ilgai, kiek ilgai laikysis rusų imperija, susidursime ir su maskoliškosios kultūros dominavimu, o jai subordinuotos rasės išliks ne kaip tautos su savita kultūra, o tik kaip žemesnė kasta. Kad ir kaip būtų, rusai yra pirmoji moderni tauta, kuri kultūrą sąmoningai kreipia politine linkme ir visais būdais slopina kultūrą tų tautų, kurias nori pavergti.“2
Kad taip iš tikrųjų yra, rodo šių dienų gyvenimas Lietuvoje. Nuslopinti lietuvių kultūrą rusai stengiasi pasitelkdami radiją ir televiziją, kurie perduoda ištisas programas tik rusų kalba, kiną – filmai irgi paprastai rodomi tik rusų kalba, be lietuviškų titrų, spaudą, turinčią vergiškai ginti rusiškojo imperializmo užmojus Lietuvoje, antireliginę propagandą ir antireliginius veiksmus – mūsų tautos šventovės uždaromos arba griaunamos. Kai tą žinome, turime pagrindą klausti, ar raudonųjų carų kolonializmas nėra pavojingesnis už tą, kurį diegė baltieji carai? Kartu turime suvokti, kad šiandien, kaip niekada anksčiau, kraštui reikia išeivijos atskirai ir Vakarų apskritai paramos grynai kultūriniais sumetimais. Kad ir ką apie save ir savo kūrybą manytų patys lietuvių menininkai, viena aišku – išsiveržti iš sovietinio geto jiems nėra lengva. Būti kūrėju reiškia be išlygų pasisakyti už laisvę, nes tik laisvėje įmanoma kurti. Kiekvienas getas yra laisvės, o kartu ir kūrybos, priešas. Jei lietuvių kūrėjai nori išlikti kūrybiškai pajėgūs, jie turi išsiveržti iš sovietinio geto. Tam pasiekti yra tik vienas kelias – ryšiai su Vakarais. Mūsų kūrėjai išeivijoje taip pat neturėtų bijoti ryšių su Lietuvos menininkais. Kaip techniškai tuos ryšius palaikyti, – kiekvieno asmeninis reikalas. Nemanau, kad šiai sričiai reikėtų sudaryti „penkmečio“ planą ar kliautis mūsų politinių veiksnių gairėmis.
Ko gero, prieš išeivijos ryšius su Lietuva niekas nepasisako stipriau už mūsų politinius veiksnius, kurie kraštą vertina politiniais terminais ir mato jame vien okupantus. Kad su jais neįmanoma turėti jokių ryšių, visiems savaime aišku. Bet krašte taip pat yra ir lietuvių komunistų. Nors jų galia labai ribota, bet tautos likimą jie lemia tikrai daugiau negu išeivijos politiniai veiksniai. Oficialioji išeivijos laikysena lietuvių komunistų atžvilgiu rodo mūsų politinio galvojimo silpnumą, o jo priežastys yra psichologinės. Mes viliamės, kad tai, kas mums nepriimtina, apskritai neegzistuoja. Komunistinis režimas mums nepriimtinas, todėl savo politinį galvojimą grindžiame prielaida, tarsi jis apskritai neegzistuotų. O kuriam galui palaikyti ryšius su tuo, kas neegzistuoja? Tai yra viena iš priežasčių, kodėl per ketvirtį amžiaus savo santykio su lietuvių komunistais mes nepajėgėme ne tik nustatyti, bet ir jo suvokti. Lietuvių komunistai yra tikrovė, ir būtų klaida ją ignoruoti. Mes labai dažnai keikiame rusiškąjį imperializmą ir žodžiais skelbiame jam karą. Bet lietuvių komunistai susiduria su juo tiesiogiai. Jie nuolatos patiria, kaip brutaliai okupantas neigia mūsų tautos prigimtinę teisę būti savo krašto šeimininke. Nors yra lietuvių komunistų, kurie parsiduoda ir savo tautą parduoda okupantui, bet yra ir tokių, kurie geriau už Deaną Achesoną mato, kad komunizmas – tai tik „rusiškojo imperializmo ieties smaigalys“. Kaip visų okupuotų kraštų vietinės „valdžios“, taip ir lietuvių komunistų padėtis yra nepavydėtina. Šiame kontekste vėl priminsiu T. S. Eliotą: „Naujausias, t. y. Rusijos, imperializmo tipas yra galbūt pats išradingiausias ir geriausiai apskaičiuotas klestėti mūsų laikais. Rusiškoji imperija, atrodo, apdairiai vengia ankstesnėms imperijoms būdingų silpnybių: ji yra negailestingesnė pavergtosioms tautoms ir sumaniau manipuliuoja jų tuštybe… Leidžia, kaip įtariu, kad respublikos ir satelitinės valstybės susidarytų tam tikro savarankiškumo iliuziją, nors tikroji galia ateina iš Maskvos. Ši iliuzija iškart išblėsta, kai respublika staiga begėdiškai padaroma provincija ar kolonija, bet vis tiek paliekama jos kultūra siaurąja to žodžio prasme, kaip kažkas spalvingo, nekeliančio pavojaus, nes atskirto nuo kultūros visumos, – tai kalba ir literatūra, vietinis menas ir papročiai.“3
Kad visa valdžia ateina iš Maskvos, turbūt lietuvių komunistams savaime aišku. Turėtų būti ir mums savaime aišku, kad dabartinėmis sąlygomis niekas kitas, išskyrus juos, negali pasipriešinti tos valdžios užmačioms.
Visi gerai žinome, kad lietuviškąją tikrovę krašte kausto nelaisvė, baimė ir tyla. Lietuviai turi ne tik pakelti okupacijos jungą, jiems tenka ne tik gyventi baimėje, bet ir priimti visa tai jie turi tylėdami. Lietuvius, kurie išdrįsta ginti savo prigimtines teises, kurie ryžtasi kovoti už savo tautos laisvę, okupantas apšaukia fašistais, nacionalistais ir šovinistais. Teko skaityti spaudoje, kad Latvijos, Armėnijos ir Lietuvos KP sekretoriai Maskvoje turėjo prisipažinti ir atgailauti, kad jų kraštai pasiduoda nacionalizmo erezijai. O okupantas, įsiveržęs į lietuvių namus, išplėšęs jų turtą, išžudęs ir ištrėmęs artimuosius, yra didysis „demokratas“, „taikos“ nešėjas ir internacionalistas! Ar tai ne šiurpi likimo ironija? Kad viskas taip klostosi, iš dalies esame kalti ir mes, išeiviai. Per ketvirtį šimtmečio nepajėgėme Lietuvos bylos tinkamai pristatyti pasaulio opinijai, nepaisant to, kad išeivija, kaip minėjau, niekada nebuvo intelektualiai ir materialiai tokia stipri, niekada neturėjo tiek politinių veiksnių ir partijų kaip dabar. Bet ar verta stebėtis, kodėl to nepadarėme? Juk pirmiausia mums reikia pinigų paminklams statyti, visokiems kongresams ir operoms rengti. O kai reikia lietuvių tautos bylą pristatyti pasaulio opinijai, skundžiamės, kad pinigų nėra. Veiksnių laikysena nė kiek ne geresnė. Dešimt metų jie ginčijosi, kas sudarys naująjį kabinetą. Kitus dešimt metų ilsėjosi po žūtbūtinės kovos. O kiek čia beliko gyventi, juk dar reikės ir memuarus rašyti…
Iš tikrųjų, kai žvelgiame į pastaruosius dešimtmečius, matome, kad tautinėje plotmėje išeiviai pasiekė nemažai, išvaryta įspūdinga kultūrinė vaga, bet politinėje arenoje, be garsių ginčų ir dar garsesnių kolionių, mes neatlikome savo pareigos: lietuvių tautos byla nėra tinkamai pristatyta pasaulio opinijai. Jei to nepajėgiame padaryti, turėtume rimtai suabejoti, ar apskritai suprantame savo paskirtį.