Žinomas Kėdainių rajono Dotnuvos krašto pedagogas lituanistas Rytas Tamašauskas kartu su iš to paties krašto kilusiu buvusiu savo mokiniu vilniečiu Mindaugu Puidoku Dotnuvos vienuolyno ir bažnyčios archyvuose praleidžia didžiąją dalį savo atostogų ir laisvalaikio. Kultūrinio bei istorinio paveldo išsaugojimu savanoriškai besirūpinantys vyrai fotografuoja ir skenuoja archyvo dokumentus, kurie surišti į bemaž 80 knygų. Kiekvieną jų sudaro maždaug 50 – 200 puslapių.
„Šis darbas užtruks maždaug apie porą metų. Norėdami sukurti skaitmeninį archyvą, turime nufotografuoti ar nuskenuoti kiekvieną knygos puslapį, o vėliau kompiuterinėmis programomis paryškinti blankius įrašus bei susisteminti sukauptą medžiagą, padaryti jos aprašymus.
Šis darbas reikšmingas ne tik tiems, kurie domisi istorija ar kraštotyra, bet ir tiems, kurie ieško duomenų apie savo giminės šaknis ar tiesiog privalo gauti išrašus iš bažnyčios metrikų.
Skaitmenine forma paverstus archyvo duomenis ketiname perduoti Valstybiniam istorijos archyvui bei sutalpinti į specialią interneto svetainę. Tai palengvins žmonėms reikalingos informacijos paieškas, o senuosius dokumentus saugos nuo puslapių vartymo“, - įsitikinęs 29 metų Mindaugas Puidokas.
Kaip Dotnuvos vienuolyne iki šių dienų išliko kelis šimtmečius kauptas archyvas, lieka paslaptimi. 1941 metais daugiau kaip pusę visų knygų su įrištais dokumentais turėjo perimti tuometinė valdžia - archyve yra saugomas tai patvirtinantis dokumentas. Tačiau visos knygos liko vienuolyne, o pačią seniausią - 1693 metais surašytą knygą kartu su kitais dokumentais ir bažnyčios taurėmis, vienuolyno pastogėje prieš dvylika metų aptiko stogą perdengę stogdengiai.
„Knygose gausu ne tik krikšto ir santuokos įrašų, bet ir informacijos apie vienuolius, čia dirbusius kunigus, vyskupų vizitacijas ir net tokias žinomas istorines asmenybes kaip architektą Lauryną Stuoką Gucevičių, kalbininką Simoną Grosą, dvarininkus Čiapskius, 19 amžiaus pabaigos vyskupą Liudviką Zdanavičių bei kitus.
Kalbininkams šios knygos svarbios dėl asmenvardžių ir vietovardžių bei atsispindinčios senosios lituanistinės formos raidos, istorikams yra nemažai informacijos apie konfesijas, etnografams apie papročius ir tradicijas“, - „Lietuvos rytui“ pasakojo 50 metų R.Tamašauskas.
Archyvą suskaitmeninti sumanę vyriškiai tikina, kad rūpinimasis kultūrinio ir istorinio paveldo saugojimu yra tiesiog judviejų hobis, pasitarnaujantis ir kitiems.