Nežinau, Wolfgangai Amadeus, galbūt tavo muzika jau nebepripildo jos, o gal dėl to, kad esu pasiklydęs tarp idealybės ir tikrovės, tarp puslapio ir teksto, o gal paprasčiausiai šlapias, pavargęs, toli nuo namų...
Lietus labiausiai primena ligą ar mirtį, - užgriūva tave, kai mažiausiai jų lauki.
Zalcburge lyja lietus, galvoju apie druską, kuri varva Wolfgangui Amadeus per kelnes ir kelnės sukietėja, suakmenėja, tampa istorija, suvenyru, kiču, atviruku.
Miesto pavadinimas neatšaukiamai susijęs su druska, o visos parduotuvių vitrinos lūžta nuo saldumynų. Viename lange netgi mačiau šokoladą su tokiu užrašu „Shoc me Amadeus“ – išdykėlė mergaitė trumpu sijonėliu, žiūrovui atstačiusi savo nimfetiškas kojas, labai nepadoriai pasilenkusi, na, labai... „shoc me, Amadeus“. „Fuck“, arba „pabučiuok, kur nesueina!“. Vienaip ar kitaip – vienas saldžiausių kada nors matytų miestų.
Vakar vaikščiodamas po Senamiestį pagalvojau, kad šis miestas panašus į kalėdinių saldainių dėžę, žaislinis, kartoninis, aptrauktas paauksuotu popieriumi. Baisu jį išvynioti, nes pasirodys, kad viduje nieko nėra. Kaip ir mirusio žmogaus kūnas – tuščias konteineris, tara, kurios skubame kuo greičiau atsikratyti, kad neprimintų. Tiesa, negyvo Kristaus čia irgi į valias.Austrai labai mėgsta Jėzų Kristų. Kartais net pagalvoju, kad tai ne tas pats, kurį mėgsta lietuviai. Švelnesnis, palengvintas variantas. Krucifiksas kabo visur, kur tik įmanoma – net restoranuose, net šalia medžioklės trofėjų. Kažkokių antilopių ar stirnų kaukolės su ragais, o šalia – Išganytojas.
Gal tai ir nebloga idėja – medžioklė. Jėzus Kristus – grobis, kurį nuolat vaikosi mūsų alkanos, geidulių, godumo, baimės kankinamos sielos. Antikoje labai populiari medžioklės tema. Vidaus pasaulio žvėrys ir grumtynės su jais – žmonija šiais vaizdiniais serga nuo vaikystės. Lietuviškas Kristus irgi seniai atlieka dekoracijos funkciją, tik išlikę kai kurie prietarai tarsi suteikia jam šiokio tokio sakralumo iliuziją, išsaugo tam tikrą distanciją, kurią mes vadiname autentiškumu.
Vaikštau po Zalcburgą, po nuostabų miestą, o galvoju apie druską, dar blogiau, apie karvę, laižančią didelį druskos gabalą. Galbūt kiek per saldu. Neprisimenu, kada ir kur, tačiau viena striptizo šokėja užduso milžiniškame torte. Nesugebėjo iš jo išlįsti. Sugadino vaikinams vakarėlį. Saldi mirtis. Saldi mirtis Zalcburge. Galbūt tai atvirkščias, parodijinis Loto žmonos variantas. Ana pavirto į druskos stulpą, o ši – susiliejo su tortu.
Iš vaikystės kyla toks vaizdinys – žolėje guli apskritas, panašus į tortą druskos ritulys, tiesa, jau nebe visai apskritas, vienas jo kraštas sumažėjęs, nugremžtas, nulaižytas negailestingai šiurkščiu karvės liežuviu, ir kai matau karvę tuo pačiu liežuviu laižančią tėvui ranką, mane pamažu apima panika, kad ji ir ranką nulaižys taip, kaip druskos ritulį, beveik virpu galvodamas, kad jeigu ji lyžtels tėvui per galvą...
Turėčiau samprotauti apie šio miesto grožį, bet užuot daręs tai, galvoju apie vaikystę. Jeigu tik ilgiau užtrunku užsienyje, iš karto ima verstis kažkokie keisti atsiminimai, tarsi kažkas manyje imtų ieškoti kokių nors atramų, senovinių šaltinių, kurie patvirtintų mano paties egzistavimą šioje žemėje.
Praėjo jau dvi savaitės kaip gyvenu Zalcburge, o dar nė sykio nebuvau prie namo, kuriame gimė Mozartas. Gali būti, kad niekad ten ir nenueisiu. Legendiniame Benedikto Jerofejevo romane-poemoje „Maskva- Petuškai“ pasakotojas taip pat stebisi niekaip negalįs nueiti iki Kremlius, visi apie jį kalba, o jis taip niekad jo ir nematęs. Kai kurių dalykų gyvenime ir nereikia pamatyti.
Mozartas ir Jėzus Kristus – labai nesunkiai išvedama paralelė. Zalcburgas iš esmės yra Austrijos Betliejus. Teko lankytis tikrajame Palestinos Betliejuje. Įspūdis slogus. Kičas ir neskoningumas. Net neaišku, ar tai priklauso nuo geografinės platumos, ar nuo tikėjimo adeptų išsilavinimo.
Ten, tarp akmenuotų Palestinos kalvų, azijiniame šiukšlyne stovi bažnyčia. Bažnyčioje yra kažkas panašaus į koplytėlę ar pusrūsį, kur neva stovėjęs tvartas, ėdžios, o jose gimęs Kristus. Ir sumanyk tu man tokią kvailystę. Praėjus keturiems šimtams metų žmonės prisiminė, kuriam tvarte gimė kažkokių atvykėlių vaikas.
Mūsų religijos pamatas – kliedesiai. Ir tai gana nemalonu nors kiek sveiko proto turinčiam žmogui. Ar vis dėlto reiktų atskirti religinį popsą ir kičą nuo kamerinės teologijos? Kamerinė teologija – kas tai per velniava? Nežinau. Bet skamba iškilmingai. Elitinis skambesys.
Bet kas gi tas teologinis elitas be minių tamsuolių, tikinčių visokiu šlamštu. Prisimenu, toje vietoje, kur gimė Kristus, buvo prikalta didelė skardinė žvaigždė. Na, žinoma, anot mus lydėjusio taksisto gido, tai ta pati žvaigždė, kuri atsirado danguje gimus Išganytojui. Paskui ji nusileido. Milijonai piligrimų liečia ją, gramdo, bučiuoja, laižo.
Taigi bent jau dėl to turėčiau nueiti ir prie Mozarto namo, prie namo kur Volfis pradėjo savo genijaus karjerą. Galbūt ir ten yra koks nors fetišas, kurį galima apseilėti. Jam buvo, regis, penkeri, kai parašė pirmąją savo operą. Kokią operą sukūriau, būdamas tokio amžiaus? Pirmą sykį išgėriau alaus. Maždaug ketverių ar penkerių.
Kopūstai, štai koks vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų. Ruduo, veiksmas vyksta greičiausiai pas močiutę, kampe stovi didelė statinė, kubilas, suveržtas trimis metaliniais lankais, ant jo viršaus uždėta „čečkavonė“ - įtaisas kopūstų galvoms smulkinti, moterys juos perpjauna per pusę, didesnius sukapoja ir į daugiau dalių, paskui vyras, gal tėvas, neprisimenu jo veido, smulkina su tuo įtaisu, o mane tvindo baimė, kad kartu susmulkins rankas, tos rankos raudonos, galbūt nuo šalto vandens, jos pasemia saują druskos, užpila ant sutarkuotų kopūstų, paskui spanguolių, kmynų, vėliau ima kuoką, kažkuo primenančia beisbolo lazdą, ir grūda masę, kol pasirodo skystis, paskui vėl didelės, šviesiai žalsvos kopūstų galvos, vėl druska, kmynai, spanguolės...
Visiškai panašu į operą. Keistas dalykas – prisiminimų druska. Turbūt ji saldi tik tam, kas prisimena.
Ir tada kažkas atsitinka, sujudimas, darbai sustoja – iš kažkur grįžo dėdė, neprisimenu, iš kalėjimo ar iš armijos. Sovietiniais laikais tai buvo vienas ir tas pats. Ypač lietuviams, kurie tarnaudavo okupantų armijoje, atlikdavo bausmę okupantų kalėjimuose, nors visa Lietuva buvo vadinamajame tautų kalėjime. Begalinės tautologijos.
Suaugusieji geria alų, regis, tai miežinis alus, nežinau, kodėl taip manau, bet alaus etiketė gelsva kaip Mozarto perukas. Man duoda gurkšnį. Sėdžiu ant močiutės lovos, ant stalo matau užkandis, papjaustyta rūkyto kumpio, tamsiai raudoni gabaliukai primena rudeninį molį, staiga pajuntu, kad pasaulis ima suktis, lubos su grindimis pasikeičia vietomis, ir aš jau guliu ant žemės, tarp kopūstų galvų, šalia manęs kuokštas plaukų, kuriuos griūdamas iš lovos kažkokiu būdu sugebėjau išsipešti, matyt, po susidūrimo su šiurkščiomis grindų lentomis, Wolfgangas ant parketo nebūtų išsipešęs...
Mozartas penkerių sukūrė pirmą simfoniją, aš trūktelėjau pirmą gurkšnį alkoholio – iš esmės, potyris labai panašus, kūryba svaigina, kūryba žeidžia, skatina alkį, medžioklės poreikį, provokuoja būti medžiotoju ir būti medžiojamuoju.
Zalcburge lyja, žingsniuoju Senamiesčiu, jis man primena Vilnių, studijų laikus, o štai ir Universitetas, turgus, bažnyčia ir univerka, kaip sakė mūsų modernizmo klasikas, kur bažnyčios, ten turistai, kur turistai, ten turgus, o kur turgus ten ir... Na, mokslui ir menams visuomet reikėjo pinigų, iš esmės, nėra turgaus, nėra ir kultūros, to mes neturėtume užmiršti.
Akademinis Universiteto kvapas, jo nesupainiosi su nieku kitu, kaip ir pradedančių pūti lapų rudenį. Buvo ruduo, ir mes, trys Vilniaus universiteto absolventai girtuokliavome Filologijos fakulteto raktinėje – simboliška vieta, Švento Petro sostas. Vienas iš mūsų ten laikinai dirbo, ir jis buvo kažkuo ypatingas, išskirtinis, nes jo žmona jau buvo mirusi, jaučiau slaptą, kone baugią pagarbą, tai svaigino taip pat kaip vynas. Jis buvo jaunas žmogus, tapęs našliu, įgijęs sunkiai suvokiamos patirties, visą jaunystę klaidžiojau neapsispręsdamas, ar aš labiau meilės, ar labiau mirties, garbinau čia vieną, čia kitą, niekaip nesuvokdamas paprasčiausio dalyko, kad yra dar trečias kelias – tiesiog gyventi, tiesiog būti ir mėgautis.
Švento Petro kapinėse pasitinka Georgo Traklio eilėraštis; keista, šis mirties poetas buvo mano meilės poetas, tiesą sakant, kas geriau reprezentuoja meilę, jei ne mirtis – ypač beprotišką, idealią meilę, kai esi kankinamas klaikių geismų ir laikai tai aukštesniąja energija, kai dauginimosi instinkto terorą painioji su sakralumo ilgesiu.
Ant tilto per Zalcachą, miestą kertančią upę, gitarą barškina Balkanų atstovas. Nesuprantu, kokia kalba jis dainuoja. Marmaliuoja velniai žino ką. Labiau dainuoja jo skurdi išvaizda, nuolanki laikysena. Jis nori valgyt, ne dainuot. Į galvą atklysta vaizdinys iš Elias Canetti autobiografinės knygos „Išgelbėtas liežuvis“ – Pirmojo pasaulio karo metai, traukinys su Galicijos žydais, bėgančiais nuo rusų, stovi ant tilto Vienoje, liūdni, pavargę žmonės, susigrūdę gyvuliniuose vagonuose, vaikai žiūri į juos ir baisisi, kaip taip galima elgtis su žmonėmis.
Nepraeis nė trisdešimt metų, ir istorija kartosis, tik dabar žydai jau bėgs ne nuo rusų, o nuo vokiečių, - kaip greitai viskas šiame pasaulyje apsiverčia aukštyn kojom, principai, ideologijos, prisirišimai, susitarimai, įžadai, amžinosios vertybės, ir žmones dvidešimtojo amžiaus viduryje vežti gyvuliniais vagonais bus įprasta kaip andai prieš pamokas sugiedoti himną Imperatoriaus garbei.
Beje, XVIII amžiaus viduryje iš Zalcburgo buvo išvaryta daug protestantų. Katalikiškas artimo meilės suvokimas visuomet buvo keistokas. Grupė Zalcburgo pabėgėlių prisiglaudė ir Mažojoje Lietuvoje, tiesa, po Antrojo pasaulio karo juos iš ten išrūkė komunistai.
Vaikštau po vakarėjantį Zalcburgą, mėgaujuosi... tiesiog mėgaujuosi pačiu vaikščiojimu po seną miestą ir galvoju, kad laiko gyvulys vis dėlto lyžtelėjo tėvui per galvą ir jo nebėra. Jį visą nulaižė nuo žemės paviršiaus. Ištirpo kaip druska žemės raukšlėse.
Ir visiems mums lyžtelės. Kaip Mozartui, kaip Schilleriui, Bernhardtui, - net ir debesys neamžini – jų amžinybę užtikrina tik mūsų akys.
Galbūt čia viskas kitaip, čia, Zalcburge, kur namus gali supainioti su debesimis, o debesis - su kalnais.
Kita vertus, čia viskas dera: kičas su klasika, “McDonald” su Senamiesčiu, druska - su begale saldumynų, visur ore tvyrantis mėšlo kvapas - su labai puikios formos pagyvenusių damų stangriais užpakaliukais, kapinės - su miniomis turistų.
Kas gi mes, žmonės, pagaliau esame, jei ne minia turistų, nerangiai besistumdanti didelėse planetos kapinėse.