Išsirinkote medžiagą, susiradote siuvėją. Sukirtote rankomis: viskas kainuos pusę tūkstančio litų. Ateinate pasimatuoti, o siuvėja patyliukais burba, neva sagos pabrango, siūlai – irgi.
Nekreipiate dėmesio į raudas, sumokate avansą, o po savaitės ateinate pasiimti kostiumo.
Siuvėja išrėžia – mažiau kaip už pusantro tūkstančio neatiduosiu. Ką daryti? Arba mokėti, arba pasiųsti lupikautoją kuo toliau.
Tačiau rinktis galite, kol esate privatus asmuo. O valstybė gera, ji sumokės. Ir ne už kokį palaikį kostiumą, o už visus rūmus, pavadintus skambiu Valdovų vardu.
Statytojų apetitas – beribis. Rūmų sąmata nuo pradinės išaugo daugiau nei tris kartus – net iki 367 mln. litų.
Ir ką? Užsakovas ramiai sau moka tiek, kiek nori statytojas. Juk pinigai – daugiausia iš biudžeto. Lyg ir mūsų visų, lyg ir niekieno.
Juolab kai net neaišku, kas tuos rūmus užsakė: ar Kultūros ministerija, ar Vilniaus pilių direkcija, ar dar kokios nors žinybos trečiasis pagal svarbą padalinys. Taigi statytojams nesunku užgiedoti bet kokią kainą.
Jei statybų įkainiai pastaraisiais metais būtų iš tiesų patrigubėję, šalies infliacijos kreivė būtų gerokai šoktelėjusi į viršų.
Bet taip juk nebuvo. Brango ne daugiabučiai, o būtent Valdovų rūmai. Kaip ir nacionaliniu vadinamas stadionas sostinėje. Jam skirta dar viena šimto milijonų litų porcija pradingo kaip į balą, o dabar jau aidi siūlymai išvis griauti šį dar sovietmetį menantį monstrą.
Jei taip švaistytųsi paprastas pilietis, greitai atsidurtų arba psichiatrijos klinikoje, arba prie šiukšlių konteinerių.
Ar negresia tokia ateitis ir mūsų valstybei?