O ar galėjo būti geriau? Ar galėjome mes, pernai pažeminti Lenkijoje,
staiga ketveriems metams gauti viso pasaulio krepšinio karalystę?
Nevarykim Dievo į medį. Tas, kuris prieš pora savaičių būtų išdrįsęs
viešai bent pasvaičioti apie pusfinalį, kuriame nuo JAV atsiimsime 15
taškų, būtų išvadintas nieko apie krepšinį neraukiančiu asilu, ir tai
geriausiu atveju.
„Na, jūs, ar bent vienas tikėjote, kad mes būsime čia?“, - po tų
didingų rungtynių su Argentina, nutaisęs nepriekaištingą holivudinę
šypseną, Stambule dirbančių Lietuvos reporterių paklausė L.Kleiza. Ir
čia pat pats atsakė į savo klausimą: „Netikėjote, nė vienas netikėjote, o mes esame čia.“
Tuo metu, kai visa Ispanija svarstė, kaip čia negerai, kad pusfinalyje
Ispanijai teks žaisti su JAV, daugelis mūsų tik liūdnai pajuokaudavo:
mes ne tokie išdidūs, mums tiktų ir pusfinalis su Amerika.
Kol Ispanija skaičiavo pusfinalio variantus, Lietuva žaidė.
K.Kemzūra lyg užkietėjęs programišius varžovų treneriams pamėtėdavo jiems
nematytų jų puolimo laužymo būdų, kuriuose susipainiojo ir ispanų S.Scariolo, ir
prancūzų V.Collet, ir argentiniečių S.Hernandezas. Rinktinės vyrukai,
kuriuos, išskyrus vienintelį L.Kleizą, žvaigždėmis net apsirikęs dar
niekas nebuvo pavadinęs, išgirtoms žvaigždėms rodė vieną nosį po kitos.
Taip lietuvišku liūdesiu atmiešti juokai virto euforija. Tuo metu, kai
Ispanijoje jau vyko jų rinktinės pakasynos, Lietuva iškovojo teisę žaisti
su Amerika. Tą patį pusfinalį, kurio taip nenorėjo ir negavo Ispanija.
Pasakos vertas persikūnijimas? Kad ir kaip vengtume lietuviams
nebūdingo pagražinimo ir išdidinimo, vis tiek turime pasakyti - tai, ką
rinktinė padarė Turkijoje, yra per gerą sprindį aukščiau jos galimybių.
Nors buvo įmanoma iššokti ir aukščiau.
Tačiau kilti iš dugno yra dvigubai sunkiau, todėl ne jie kalti, kad savo
finalą sužaidė su Argentina. Tas, kuris kyla iš dugno, negali galvoti
apie tai, kaip pasitaupyti rytdienai - rytojaus tiesiog gali nebūti.
„Šventė baigėsi, čempionatas dar ne“, - prieš rungtynes su Amerika
ištarė M.Kalnietis. Sulošti dukart iš eilės taip, kaip su Argentina -
ne žmogaus jėgoms, o tik taip buvo galima įveikti dar ir Ameriką.
Bet net ir taip Turkijoje treneris K.Kemzūra grąžino aukščiausius
tarptautinius tarifus Lietuvos krepšiniui.
Pernai jie buvo prarasti ir atrodė, kad amžiams. Beveik niekas,
išskyrus V.Garastą ir vieną kitą paties K.Kemzūros gerbėją, naujuoju
treneriu netikėjo. Prisipažinsiu - netikėjau ir aš.
Bet dabar lenkdamas žilą galvą prieš K.Kemzūros talentą ir jo norą bei
gebėjimą tobulėti, turiu pasakyti: panašu, kad niekas kitas už jį
geriau su šiuo beveik neįmanomu uždaviniu nebūtų susitvarkęs.
Su vieninteliu vidurio puolėju, ir dar abiem traumuotomis čiurnomis, su
antrais ir trečiais galimais kitų pozicijų numeriais palikti po savęs
Ispaniją, Graikiją, Argentiną, Kroatiją, Slovėniją, Rusiją, Braziliją ir atsidurti
tarp trijų geriausių planetos komandų?
Visi K.Kemzūros pirmtakai tik dūsaudavo, kad po Š.Jasikevičiaus
Lietuvoje daugiau niekas nepagimdė nė vieno tarptautinės klasės
įžaidėjo. K.Kemzūra nedūsavo. Ir naujų mažučių neieškojo. Jis atidavė
žaidimo vadžias tiems, kurie Lietuvoje jau seniai buvo geriausi.
Po šio pasaulio čempionato galima sakyti, kad ir M.Kalnietis, ir
T.Delininkaitis tikrai nebuvo prastesni už išgirtąjį ispaną R.Rubio,
kurį M.Kalnietis išmaudė kaip aklą kačiuką. Greičiau priešingai.
Kur M.Kalnietis ir T.Delininkaitis buvo pernai, kai R.Butautas vykdė
planą „Mažutis“? Abu daugiausia sėdėjo ant suolo.
Kai Pekino olimpiadoje Lietuva dar turėjo Š.Jasikevičių, nei M.Kalniečio,
nei T.Delininkaičio net rinktinėje nebuvo. Vietoj jų į olimpines žaidynes
važiavo, bet tik ant suolo sėdėjo M.Prekevičius. Kur jis dabar?
Taip pat buvo ir 2007-ųjų Europos čempionate, kai ant suolo sėdėjo
G.Gustas, o T.Delininkaitis ir M.Kalnietis liko namuose. Ir 2006-aiais
G.Gustas buvo rinktinėje vietoj T.Delininkaičio, ir 2005 metais.
Piktesnis sirgalius galėtų pasakyti, kad tai nusikaltimas. Jei šiais dviem vyrais
būtų buvę pasitikima bent taip kaip rinktinės prašalaičiais, gal nebūtų
ir praėjusių metų fiasko?
Kad ir kaip būtų, klausimas retorinis. Atgal laiko nebeatsuksi. Lietuvai
reikėjo sulaukti K.Kemzūros, kad pamatytume ne tik tai, kaip
net be per anksti pasenusių mūsų žvaigždžių galima sukurti
komandą-žvaigždę, bet ir tai, kokius du gerus ir dar skirtingus
įžaidėjus turėjome tiek metų, bet nenorėjome jų net matyti.
Padėti išskleisti kito žmogaus talentą taip pat reikia talento. Kaip ir
priversti patikėti tik šiaip gerais krepšininkais buvusius jaunus vyrus,
kad jie gali versti kalnus dėl Lietuvos.
K.Kemzūra įrodė, kad tokį talentą - kurti modernias lietuviškas
pasakas, kurias supranta ir pripažįsta visas pasaulis - jis turi.
Nevyniojant į vatą: kad ją kur galas - graži buvo ta bronzinė K.Kemzūros pasekta pasaka
su turkiškais motyvais. Tokia graži, kad net didžiausiam skeptikui
norisi tikėti - ji dar be tikrosios pabaigos. Laukiame tęsinio.