Delfi.lt tokia Šarūnė prie straipsnio apie mano numatomą knygos pristatymą Londone parašė:
„Lietuvos ambasada arba Užkalnis turėtų duoti atsaką Freedlandui – yra laikraštyje „The Guardian“ speciali skiltis atsiliepimams į kaltinimus ir kritiką. Jis „Response“ vadinasi. Tai yra ne pirmas kartas, kai Freedlandas užsipuola Lietuvą, tačiau Užkalnis tyli, nors gal jisai „The Guardian“ neskaito. Kai užgaunamas koks Rusijos jautrus nervas – koks nors atstovas duoda atsaką kaip mat. Ei, Užkalni, gal nustotum apie viralus rašyti, o ką nors padarytum dėl Lietuvos, kad toks gudrus?“
Nesiruošiu nieko sakyti tuo klausimu. Po „The Guardian“ straipsniu yra daugybė įvairių atsakymų, ir kas nori parašyti, terašo pats.
Aš noriu tik paaiškinti, kodėl man atrodo, kad nereikia rašyti.
Šiame liūdname ginče niekas savo nuomonės nepakeis. Kaip lietuviai mato istoriją iš savo perspektyvos, taip ir kiti iš šono mato lietuvius iš savo perspektyvos, ir joks papildomas informacijos atskleidimas visiškai nieko neišaiškins ir neperstumdys pozicijų.
Be to, jaučiasi, kad bet kuris atsakymas prasidės ir pasibaigs iš esmės ydingu „blogio baisumo“ lyginimu, nuo kurio pradėjo straipsnio autorius, o tas gretinimas man atrodo visiškai betikslis. Čia kaip kalbos apie tai, kieno kaltė didesnė – ar anglų, kolonizavusių Indiją ar Afriką, ar ten gyvenančių žmonių, kurie po nepriklausomybės pavertė savo žemes kruvinais ar purvinais sąvartynais ir pražudė daugiau žmonių, nei bet kokie kolonizatoriai.
Bet kuris gretinimas turi paslėptą tikslą: vindikuoti vieną iš pusių, kai nė viena iš pusių nenusipelno atleidimo.
Bet aš pasakysiu dar štai ką – kodėl manau, kad ginčytis su „The Guardian“ columnistu nereikia.
Pasakiškai nuostolingas ir prie bankroto artėjantis „The Guardian“ (kaip ir dar mažiau įtakingas „The Independent“) yra įvairaus plauko skirtingai nuprotėjusių kairiųjų, Stalino apologetų, apsirūkiusių trockistų (išpopintų milijonierių šeimose), latentinių maoistų ir zoologinių antisemitų, antiamerikiečių ir antikapitalistų lindynė. Ne kas kitas, o „The Guardian“ kolumnistai rašė apie „intensyviai eksploatuojamą vadinamąjį badą (holodomorą) Ukrainoje“ arba piktinosi „Gruzijos provokacijomis prieš Rusiją“.
Redakcijos branduolį sudaro žmonės, išaugę šeimose, kur buvo manoma, kad ne viskas taip baisu buvo Kampučijoje, kad dėdė Joe buvo iš esmės geras žmogus, didis statytojas (nors būta ir perlenkimų), ir kad jei ne žydų sąmokslas, rusų komunistams būtų viskas pavykę geriau.
Populiariausioje angliškoje spaudoje vargu ar surasčiau kitą leidinį, kuris taip nuosekliai nekęstų žydų (dabar dar ir žydų bankininkų) ir kuriame nuolatos būtų tik per plauką nuo straipsnių apie masonų sąmokslą. Jei kas nors Anglijoje imtųsi serializuoti Siono išminčių protokolus, tai būtų „The Guardian“. Ir su Freedlandu, ir bet kuriais jo kolegomis kalbėtis apie holokaustą ir apie žydus taip pat beprasmiška ir nepatartina, kaip su laikraščiu „Respublika“ ar kokiu nors Šustausku.
Juolab, kad straipsnis yra ne apie holokaustą. Netobula Genocido muziejaus Vilniuje ekspozicija čia tik pasipainiojo po ranka, ir patogiai pasipainiojo. Freedlandas labiausiai norėjo pasakyti apie tai, kad nedrįskit blogai kalbėti apie Tarybų Sąjungą ir tai, ką ji darė su Lietuva. Jį užgauna būtent tai. Nes žydų tragedija jam rūpi mažiau, negu premjerui Putinui rūpi nustipusi katė prie Vladivostoko garažų.
Freedlando cecho broliai kiekvieną savaitę apsiputoję gina kiekvieną Artimųjų Rytų maniaką, jei tik nori naikinti žydus – jiems visos priemonės geros, nors raketom, nors savižudžiais. Todėl to laikraščio žmonės neturi jokios teisės man, kaip lietuviui, kažką aiškinti, net kai aiškinti ir priekaištauti yra ką.
Dar kartą: „The Guardian“ yra apgailėtinas, marginalinis komunistuojančių šliuželių laikraštis, ir aš su juo neimčiau kalbėtis, net jei 100 proc. pritarčiau kuriam nors straipsniui. Jis neturi jokios teisės į diskusiją, ir būtent dėl to tos diskusijos jam nereikia suteikti.
Daugiau A.Užkalnio tekstų skaitykite čia.