Žinoma, nesunku atspėti net ir neskaičiusiam minėto straipsnio, šičia sklandžiai kaip deklamuojant eilėraštį yra įvardijamos pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybių, CŽV kalėjimų abrakadabros, galų gale Kedžio, taip pat Kusaitės istorijos, dar keli smulkesni rebusai.
Dabar pabandykime drauge atsakyti į vieną labai pikantišką klausimą – kas gali būti bendro tarp šių labai skirtingų bylų, kodėl jos jungiamos į vieną paketą su privalomos skelbti nuomonės užprogramavimu pasirinkusiam teisuolio pozą?
Į konkretų klausimą leiskite atsakyti taip pat labai konkrečiai. Šios bylos su vienos teisingos nuomonės preferencija yra ne kas kita kaip subujojusios konjunktūros liudijimai, dar kitaip tariant, įsipareigojimas konjunktūrinei linijai čia yra skirtingus karoliukus jungianti ta pati vėrinio gija.
Teisingųjų nuomonių rinkinys įpareigoja manyti, jog V.Pociūnas buvo nužudytas priešų dėl savo profesinės veiklos, Lietuvoje buvo steigiami CŽV kalėjimai ir kankinami žmonės, D.Kedys yra didvyris, o jo sugyventinė – išsigimėlė motina, pardavinėjanti iškrypėliams savo vaiką ir t. t.
Vis dėlto, kaip man atrodo, garbusis autorius be galo klysta, teigdamas, jog tokių nuomonių prisilaikantis žmogus kažkuo rizikuoja, patiria spaudimą, gali būti bauginamas. Turiu pastebėti, jog yra kaip tik priešingai - tokios nuomonės viešojoje erdvėje neretai afišuojamas dėl konjunktūrinių sumetimų, o abejojantys jų patikimumu, tarkime, atkreipiantis dėmesį, jog čia operuojama faktais nepagrįstomis, labai smarkiai pritemtomis prielaidomis, neretai yra apšaukiamas, kiauliškai dergiamas, išvadinamas pedofilu ar pan.
Galima į reikalo esmę žiūrėti taip ar kitaip, tačiau dauguma, regis, pripažins, jog reikia drąsos (arba storos odos) oponuojant vadinamųjų teisuolių peršamomis išvadomis, pasiryžus viešai pastebėti, jog daug kas čia yra siūta baltais siūlais, o kartais falšas tiesiog sunkiasi stambiais gabaritais pro visus kampus. Prisiminkime bent tai, kuo baigėsi istorija, kai aukštas valdininkas droviai, vos ne vos pastebimai suabejojo - ar CŽV kalėjimai Lietuvoje išties egzistavo.
Dar juokingesnis atrodo bandymas pozuoti dėl neva šalies slaptųjų tarnybų arba prokuratūros keliamos grėsmės vadinamiesiems kovotojams už žmogaus teises. Kaip atrodo bent man, tos tarnybos, o galbūt ir prokuratūra jau yra perorganizuotos į savinaikos užduotį, taigi, reikia manyti, netrukus iš viso to liks tik muliažai ir teisinės visuomenės parodija. Šiaip ar taip, jau matosi, jog V.Pociūno žūties byla labai greitai bus išspręsta “teisingai”, t. y. pagal politinės konjunktūros užsakymą.
Kitas klausimas, kodėl vadinamasis teisiųjų choras šiandien praktikuoja ne ką kitą, o spiegimą, peraugantį skalės ribas, baisius klyksmus, šūkaliojimus iki dangaus, kodėl jų nuomonės skelbiamos taip agresyviai, per prievartą, galima sakyti, su banditiškais užmojais?
Kaip yra pastebėjęs prancūzų rašytojas A.Camus: ,,Poreikis būti teisiam yra vulgarios sielos požymis“, tačiau, regis, mūsų atvejui suprasti ne mažiau svarbios yra kitos aplinkybės.
Ginkdie, nenoriu primesti savo įsitikimų kitam, tačiau vis dažniau pagaunu save galvojant, jog tokio pobūdžio klyksmai yra (daugiau ar mažiau įsisąmonintu būdu) skirti apkvaitinti žmogų, nukreipti jo dėmesį nuo fakto, jog Lietuva yra išvogta ir toliau pardavinėjama, kai vaidinant ekonominius interesus stojama prieš lietuvių tautos išlikimo gyvybinius interesus.
Siekdamas užbėgti už akių falsifikacijoms ir nuosmukiui, vardan visus tenkinančio susitaikymo ir ramybės, prašau leisti melagingai prisipažinti: tai aš nužudžiau V.Pociūną!
Buvo tamsi, darganota naktis...