Apetitas atsiranda bevalgant. Sakoma, N.Venckienė ir Co staigiai susigaudė, kad nuo karo su pedofilais isterijos (atsiprašau, istorijos) – tiesus kelias į Seimą. Štai jums ciniškas spektaklis, dėl kurio iš proto eina Lietuvos gyventojai, tapę N.Venckienės ir Co įkaitais. Dievas, beje, taip pat tapo įkaitu. Kaip demagogija yra paskutinė populisto priebėga, taip ir Dievas – fanatikų.
Leisiu sau pažaisti kita versija, analogiškai, kaip vienintele galima. Taigi, teisėja N.Venckienė sugalvoja velnišką planą, kuriam galėtų pavydėti geriausi pasaulio detektyvų rašytojai. Priežastis? N.Venckienė su kolega teisėju J.Furmanavičiumi nepasidalijo kyšiu. Tai – „faktas“. „Visi juk žino“, kad teisėjų klanas korumpuotas nuo galvos iki kojų.
Primenu, istorijos „herojė“ šiam klanui taip pat priklauso. Norėdama atkeršyti, N.Venckienė apkaltina J.Furmanavičių prievartavus D.Kedžio dukrą. Ji ant J.Furmanavičiaus užsiundo su tikrove susipykusį savo brolį.
Daug nereikia, nes D.Kedys pats turi kam keršyti – jis buvo priverstas atiduoti savo dukrą „kažkokiai kekšei“ L.Stankūnaitei, jo paties anksčiau suviliotai ir pamestai. Jo lietuviškai-garliaviškai vyriška savigarba niekaip negali su tuo susitaikyti.
Kaip viskas baigėsi, žinome. Bet štai šiandien turime dar vieną versiją. Šį kartą pretenduojančią būti vadinama kaip visiškai rimta. Ją pateikė kolegė Laima Lavaste Jos tyrimas, iš pirmo žvilgsnio, yra tikra bomba.
Trumpai versiją reziumuosiu. Byla prieš L.Stankūnaitę bliūkšta – tai akivaizdu, nes antraip ji jau seniai sėdėtų už grotų. Kad pastaroji neišvengtų bausmės, nors jokio nusikaltimo neįvykdė, prasideda antra spektaklio dalis, pavadinimu: „Liaudis trokšta kraujo. Duokite jiems“.
Kolegė L.Lavaste teigia, esą jos šaltiniai prokuratūroje tikrai turi žinių, kad niekur kitur, kaip Prezidentūroje rezgamas beprotiškas planas paaukoti L.Stankūnaitę dėl „reitingų“ ir „tautos nuraminimo“. Anot to paties šaltinio prokuratūroje, teismai verčiami ieškoti net neįmanomų būdų, kaip L.Stankūnaitę nuteisti.
Kolegė L.Lavaste mane užtikrino, kad tokią skandalingą žinią teigęs šaltinis prokuratūroje yra rimtas ir patikrintas. Jeigu taip yra, tai tas šaltinis turėtų paskelbti savo informaciją viešai, jis turėtų nurodyti asmenis, Prezidentūroje ruošiančius tokį žiaurų sąmokslą.
Atleisk, Laima Lavaste, viena yra reikalauti neįmanomo iš Garliavos minios, visai kita – iš rimto žurnalisto. Tas šaltinis, žinodamas, kad vyksta nusikaltimas, ne kur kitur, o Prezidentūroje, kad ruošiamasi jį vykdyti arba jau vykdomas spaudimas teismams ir prokuratūrai, nepaskelbdamas jo dalyvių, pats prisideda prie nusikaltimo. Taip kad tokia versija, jeigu nebus pateikta įrodymų, praras bet kokį rimtumo statusą.
Reikia atkreipti dėmesį ir į L.Stankūnaitės mintis. Bet kuriuo atveju būtina atsižvelgti į patvirtintus faktus. L.Stankūnaitė teigia, kad jos dukrai nė karto nebuvo atlikta ginekologinė ekspertizė. Ji teigia, kad Venckai atsisako tai padaryti, motyvuodami savo globotinės nenoru. Venckai šito neneigia. Taigi, tol, kol mergaitė nebus patikrinta ginekologo, tol Venckų kaltinimus mergaitės pakartotinu išžaginimu būtina atmesti. Tuos kaltinimus reikia laikyti melu.
Taip pat paaiškėja, kad mergaitė, be motinos žinios, buvo išvežta į Kauno klinikas gydytis nuo kažkokio užkrato. Informuojama, kad ginekologė, tirdami mergaitę, atkreipė dėmesį į paraudimus ten, kur jų neturėtų būti. Gydytojos išvadoje rašoma: „Viena išorinių lyties organų uždegimo priežasčių gali būti ir tvirkinamieji veiksmai.“ Apie tai nieko nežinojo nei teismai, nei mergaitės motina. Tuo metu mergaitė gyveno ne kur kitur, o lyg tvirtovė saugomame N.Venckienės name.
Jau praėjo daugiau kaip metai nuo L.Stankūnaitei mestų kaltinimų, bet viena svarbiausių ekspertizių dėl šimto įvairiausių priežasčių atlikta nebuvo. Todėl nieko nebelieka, kaip daryti išvadą, kad visa ši Venckų versija apie su motinos žinia žaginamą mergaitę – žiauriausi kaltinimai vaiko motinai, laužti iš piršto. Nenoras tikrinti mergaitės atspindi įžūlų cinizmą, nepagarbą nei gyviems, nei mirusiems, nei patiems sau. Šios šekspyriškos Venckų versijos pasekmės ne teatrališkos, o tikros.
Nepasitikėjimas visais ir visu kuo Lietuvos visuomenėje įsiėdęs iki kaulų čiulpų. Belieka atsiduoti metafizikai, pseudoreliginiams praregėjimams ir regėjimams, atmiežtais gera doze politiniu populizmu ir nuolankumu miniai.
Tariamų L.Stankūnaitės kaltės ir nusikaltimo tiesa bliūkšta akyse. Tenka apgailestauti, kad nė vieno be teismo nuteisto žmogaus kaltumu tikinčio asmens faktai nedomina. Kažkur juk reikia išlieti savo nenusisekusio gyvenimo ir nepasitikėjimo valstybe frustraciją. Baisu, kai ji išliejama ant nekalto žmogaus. Neturinčio jokio užnugario. Nepriklausančio jokiam teisėjų klanui. Nekalto tol, kol nebus įrodyta kitaip.