Pasak šaltinių pačiame internete, prie žiniatinklio Lietuva prisijungė vos prieš 16 metų – 1994-aisiais. Praėjus dešimtmečiui, internetą galima buvo rasti vos viename iš 10 namų ūkių, o šiemet – kas antrame. Dabar internetu naudojasi beveik du trečdaliai visų lietuvių, o skaičiuojant tik jaunimą – 95 iš 100, rodo Statistikos departamento duomenys.
Dar galima pridėti, kad valdininkai žada tolimesnę mūsų internetizaciją, o interneto paslaugų tiekėjai – dar daugiau investicijų į tinklų plėtrą, pagal kurią ir šiaip esame vieni pažangiausių pasaulyje.
Tačiau atidžiau patyrinėjus tokį progresą, galima aptikti ir nemažai su juo susijusių problemų. Kai kurias iš jų informacinių technologijų (IT) ir kitų sričių specialistai nagrinėjo minėtame forume. Vis dėlto viešojoje erdvėje, ypač tarp paprastų interneto vartotojų jos aptariamos palyginti retai ir neišsamiai.
Žinoma, internetu lengviau keistis informacija, bendrauti, jis padeda verslui, mokslui ir švietimui, sveikatos apsaugai, kt. Tačiau yra ir minusų. Na, pavyzdžiui, kiek internautų tiksliai numano, ką darbdaviai arba kolegos iš IT skyriaus žino apie jų naršymą internete darbo metu? Jeigu ne visi ir ne viską, tai tikrai daugiau negu mums atrodo.
Ar numanome, kokią informaciją apie mus kaupia socialinių tinklų, nemokamo elektroninio pašto, informacijos paieškos, kitų elektroninių sistemų valdytojai, interneto paslaugų tiekėjai, galiausiai programišiai, kuriems įlįsti į daugelį kompiuterių – juokų darbas?
Kita vertus, ar tikrai gerai nutuokiame, ką internete veikia mūsų vaikai, su kokiais tariamais bendraamžiais jie bendrauja, kokius ne visai vaikiškus žaidimus žaidžia? Ar domimės tyrimais apie interneto poveikį skaitymo, suvokimo, mąstymo, bendravimo įgūdžiams, apie naujas elektroninės priklausomybės formas?
Garsiai besigiriančių IT bendrovių pelną, kraunamą iš vis labiau plintančių interneto technologijų, suskaičiuoti nebūtų sunku. O apie galimą interneto žalą vartotojams dažniausiai nutylima.
Šių dienų technokratai kompiuterininkai nelinkę daug kalbėti ir apie tą žalą, kurią beveik nereguliuojama interneto plėtra (laisvė piratams!) daro kūrybinėms industrijoms. Esą muzikos, kino, knygų pramonė pati kalta, kad neprisitaikė prie besikeičiančios verslo aplinkos.
Iš dalies – taip, galbūt. Tačiau ką daryti kūrėjui, kai Lietuvoje jau ne vienerius metus sąmoningai ar ne lankstomasi tik vadinamosioms aukštosioms technologijoms ir tyliai laidojama nacionalinė kultūra?
Daugeliui civilizuotų šalių iš peties kovojant su intelektinės nuosavybės vagimis, svarstant, kaip palikti piratus be ryšio arba bent papildomai apmokestinti internetą ir taip atlyginti turinį kuriantiems žmonėms, Lietuvoje vis trypčiojama vietoje.
Geriausias to pavyzdys – nuo 2007 m. vilkinamos priimti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos, kuriomis siekiama teisingesnės kompensacijos autoriams ir atlikėjams už jų kūrinių kopijavimą į tuščias laikmenas.
Matyt, interneto ir technologijų plėtra kai kam taip susuko galvas, kad pasidarė sunku suvokti, jog be kokybiško turinio laikmenos internetas neturi didesnės vertės – tai tik kanalas turiniui pasiekti. Ir kodėl pamirštami šį turinį kuriantys rašytojai, dailininkai, aktoriai ar muzikantai?