Skirtingai negu kiti mėgstantys padejuoti menininkai, D.Razauskas negyvena uždarame savo pasaulyje.
Apie pusantro šimto dainų sukūręs, visoms joms žodžius parašęs vilnietis puikiai žino įvairiausius Vilniaus užkaborius.
– Šeštadienį uždarysi kavinės „Balti drambliai” muzikinio kiemelio sezoną. Muzika persikels po stogu. Kad Vilniuje yra muzikavimo atvirose erdvėse poreikis, įrodo ir Gatvės muzikos dienos, trumpi vidurdienio koncertai priešais Mokytojų namus. Kodėl miestas tokiu muzikavimo būdu retokai pasinaudoja? – paklausė „Sostinė”.
– Pas mus neišnaudojama dauguma viešųjų erdvių. Tarkim, kad ir Neris, laivyba upe. Taip ir gatvės muzikantai. Absurdas yra eiti į gatvę pagroti tik per Gatvės muzikos dieną. Tai tas pats kaip sveikinti motiną tik per Motinos dieną.
Be to, ir Gatvės muzikos diena virsta ne gyvos muzikos švente, o didžėjų ir garsiausiai grojančių muzikantų varžybomis. Vis mažiau lieka žmonių, ateinančių pabrązginti gitara. O jeigu tokių muzikantų ir užtiksi, jų beveik negirdėti.
Kituose Europos miestuose gatvės muzika yra minimaliai įgarsinta. Vyrauja gyvas grojimas. Europoje gatvės muzikantai yra savotiška kasta. Jie iš to gyvena. Vilniuje tuo taip pat niekas nesinaudoja. O juk Pilies gatvėje, tapusioje miesto vizitine kortele, galima užsidirbti.
– Ar teko groti gatvėse?
– Žinoma. Aš dvejus metus su draugais grojau Vilniaus gatvėse. Per dieną uždirbdavau apie po 80 litų. Prieš dešimtmetį iš to buvo įmanoma pragyventi.
Muzikavimas gatvėse yra labai gera mokykla. Keletą metų pagrojus gatvėje daug lengviau lipti į sceną.
Gatvėje tave gali ir apspjauti, pasakyti, kad groji visišką šlamštą, nieko neuždirbti. Bet tu išmoksti kontroliuoti publiką, gatvę. Tai išbandymas muzikantui.
Šiaip Vilnius – keistas miestas. Kitur Europoje žmonės kraustosi į užmiestį, kur mažiau triukšmo. O pas mus grūdasi gyventi į patį centrą. Persikrausčiusieji į Gedimino prospektą ar Pilies gatvę nori tyliai ir ramiai gyventi. Tai – dar vienas absurdas.
– Netrukus vyks renginys „Vilniaus Brodas gyvas”. Nieko nežinantiems jis primins apie sovietmečiu egzistavusį Lenino prospektą, kuris buvo muzikuojančio jaunimo saviraiškos, net protesto vieta.
Koks, tavo įsivaizdavimu, turėtų būti Brodas – dabartinis Gedimino prospektas?
– Pirmiausia man kyla klausimas – ar reikia Brodą dirbtinai gaivinti? Brodas numirė, dabar yra Užupis, atstovaujantis neformaliajai erdvei.
Man atrodo, kad šito renginio metu bus linksma stebėti, kaip koks Olegas Zacharenkovas, legendomis apgaubtas hipių laikų žmogus, sėdi prie viešbučio ar parduotuvės ir traukia prieš tris dešimtmečius sukurtas dainas, pasakoja, koks buvo Lenino prospektas.
Reikia pripažinti, kad miestas yra gyvas organizmas, jis kinta. To neišvengsi. Liūdniau, kai nuotraukose pamatai, kaip atrodė Katedros aikštė prieš 100 metų. Ten buvo prisodinta daugybė medžių. Žalias buvo ir visas miestas.
Man skauda širdį, kad medžiai Vilniuje beatodairiškai kertami, kapojami, o vietoj jų sodinami atvežtiniai dekoratyviniai. Taip yra Gedimino prospekte, taip, manau, bus Sereikiškių parke. Jeigu taip toliau bus elgiamasi, šūkis „Vilnius – žalias miestas” nebeteks prasmės.
– Meną gaubia paslaptys – įkvėpimas, mūzos. Kur tu Vilniuje ieškai mūzų?
– Niekur neieškau. Kuo daugiau mūzų ieškai, tuo labiau jos nuo tavęs tolsta.
Aš pats esu antros kartos vilnietis. Nors Vilnių labai myliu, nesu prie jo prisirišęs. Kaip sako mano tėvas, nors atėję visi svečiai nori susėsti virtuvėje, šeimininkai juos tempia į šlykščią nudailintą svetainę. Dėl to kartais kyla noras pabėgti iš to buto.
Lygiai taip ir aš savaitgaliais su draugais lekiame į kaimą, su muzikantais grojame kituose miestuose.
Man įkvėpimas nesusijęs vien su Vilniumi. Dainą, eilėraštį galima sukurti autobuse, Utenoje ar Kauno požeminėje perėjoje.
– Todėl turbūt pasakysi, kad tau yra reikšmės, kuriame mieste koncertuoti? Vienodai vilniečiams, klaipėdiečiams, kauniečiams negroji?
– Labai daug reiškia, kur koncertuoju. Neįžeisdamas Vilniaus publikos galiu pasakyti, kad ji išrankesnė nei kituose miestuose.
Grodamas Vilniuje dažnai jaučiu tokią klausytojų poziciją: „Nustebink mane.” Padaryk tai, ko dar nesu matęs ar girdėjęs. Mažesniame mieste klausytojui visiškai nesvarbu, ar tu apversi gitarą aplink galvą tris kartus, ar ištrauksi tam tikrą natą. Ten tiesiog gaudo tavo dainas, tavo kūrybą.
– Jei autobuse ar troleibuse pamatysi į knygą įnikusį keleivį, gali spėti, kad tai – tu. Miesto transporte retai kas skaito knygas ar laikraščius. Kodėl? Kas trukdo vilniečiams parke šiltą dieną atsisėsti ant suolelio ir paskaityti, grįžtant namo po darbo praryti vieną kitą skyrių?
– Įdomu dėl to skaitymo autobusuose ir troleibusuose. Taip, ten skaitau, nes kitu metu atsiversti knygą lieka mažai laiko.
Pirmąkart įlipęs į Londono metro apstulbau. Aštuoni iš dešimties keleivių skaitė knygą ar laikraštį, nors nepasakysi, kad kelionė trunka ilgiau nei Vilniuje.
Manau, kad skaitymas transporte yra miesto kultūringumo veidrodis. Bet Vilniaus transporte dar labai gyvas noras stebėti, kas kaip atrodo, kaip apsirengęs. Kai kurie net specialiai puošiasi kelionei į darbą.
Mano galva, toks stebėjimas, nužiūrinėjimas, tyrinėjimas, netgi tvyranti įtampa neskatina vilniečių persėsti iš nuosavų automobilių į miesto transportą. Automobilyje jautiesi kaip savoje tvirtovėje, o autobuse ar troleibuse esi pažeidžiamas.
Vilniečiai dar turi keisto, kvailo gėdos jausmo atsiversti autobuse knygą. Kaip į mane pažiūrės priekyje sėdinti mergina, senelė ar keturi „bachūrai”?
Berlyne, Londone ar Maskvoje tavęs, įlipusio į miesto transportą, niekas net nepastebės. Tu niekam neįdomus.
Beje, neskaito ne tik vilniečiai miesto transporte. Retas išsitraukia knygą ir važiuodamas tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Dažniau geria alų ar keliauja įsmeigęs abejingą žvilgsnį pro langą, nors tuo keliu važiuoja jau šimtąjį kartą.