Policija užstoja vaiką, klausia: „Tai jūs nesidžiaugiate, kad parvedėme ją namo?“ – „Taip, liaba džiugiasi, bučiosiu ir seldaniu dosu! – nusikvatoja motina ir toliau purto vaiką. – Kad dosu jai, ta ženos!“
Policininkas atplėšia įsiutusią motiną nuo persigandusios mergaitės ir klausia: „O jūs bandėte jos pati ieškoti?“ – „Tai nė, žinama, neiškaja!“ – rėžia motina policininkams, kaip jai atrodo, ironiškai. Ji, aišku, prieš tai keturias valandas ieškojo vaiko pati, bet pareigūnai apie tai taip ir nesužino.
Po keliolikos panašių epizodų Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, prirašę kalnus raportų ir specialistų išvadų, nusprendžia, kad mergaitei bus geriau laikinai pagyventi globos namuose. Motinai leidžiama dukrą lankyti.
Motina lanko vaiką, bet atėjusi nieko nedaro, sėdi pasipūtusi ant kėdės, o mergaitė žaidžia ant grindų. Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotoja stebi bendravimą: „Tai gal jūs pažaiskite su mergaite?“ – „O tegu asipraša pirma, kad tep daryti, per ja čia ir ira viskas“, – piktai sako motina.
Po pusmečio tokio bendravimo stebint specialistams, į teismą siunčiamas vaikų teisių apsaugos tarnybos prašymas perduoti vaiko globos teises Norvegijos valstybei. Tai reiškia, kad po kurio laiko mergaitė bus apgyvendinta globėjų šeimoje.
Teismas. Apsiverkusi motina sėdi su savo advokate. Motina jaučiasi nuskriausta ir pažeminta, ji niekaip nesupranta, kodėl Norvegija iš jos atima dukrą. Juk ji taip vaiką myli. Ji nekenčia Vaikų teisių apsaugos, nekenčia Norvegijos. Motina įsitikinusi, kad kažkas tyčia nori jai pakenkti ir vaiką atiduoti kažkokiai šeimai, kuri pati negali turėti vaikų.
Teisme skaitomi raportai, surašyti per daugiau nei metus, kol vaiko šeima buvo stebima Vaikų teisių apsaugos tarnybos: „Motina isteriškai rėkdama paskambino į policiją ir pranešė, kad dingo vaikas. Policija surado mergaitę stotyje ir atvedė namo. Motina mergaitę ėmė mušti. Kai policija paklausė, ar motina džiaugiasi, kad vaikas grįžo namo, ji atsakė, kad dabar ketina ją primušti. Kai policijos pareigūnas paklausė, ar motina ieškojo vaiko pati, ji atsakė, kad neieškojo.“
Vaiko ir motinos pasimatymus stebėjusios vaikų teisių apsaugos tarnybos psichologės pastebėjimai: „Motina su vaiku neturi kontakto. Ji net nenori pažaisti kartu su mergaite. Motina nebrandi, demonstruoja vaikui pyktį ir kaltina jį dėl visų šeimą ištikusių nemalonumų.“
Moteris, skaitant šiuos raportus, šėlsta: „Aš visai taip nesakiau! Čia jie mane ne taip suprato! Jie meluoja! Jie čia tyčia viską surašė! Tai ką, aš turėjau bučiuoti tą mergą, kad ji iš namų pabėgo? Kodėl ji negali atsiprašyti? Čia ji pati dėl visko kalta, o aš dabar turiu kentėti! Ką, aš dar su ja ant grindų šliaužiosiu ir žaisiu su ja!? Tegul ji manęs paklausia, kaip aš jaučiuosi dėl viso šito!“
Motinos advokatė spurda ant kėdės, suprasdama, kad motinos emocijos tik kenkia, tačiau ginamosios nutildyti nepavyksta.
Teisėjui paklausus, kokias išvadas padarė motina, toji įsiaudrinusi rėžia: „Tegul jie tik manęs nemoko, kaip vaikus auklėti! Mūsų šalyje yra kitaip negu čia. Mūsų šalyje visi vaikus muša! Mane tėvai mušė, ir aš vaikus mušiu! Čia mano vaikas, ir aš darau ką noriu!“
Motinos nuoširdumas stropiai protokoluojamas ir tampa teismo dokumentu.
Manyčiau, jau atspėjote, koks teismo sprendimas paprastai priimamas po tokių motinos pasisakymų. Jei paskui ji ir gailisi, sako kad pasikarščiavo, nes buvo labai sukrėsta, būna jau per vėlu.
Papasakota istorija nėra tikra, bet tai yra apibendrintas atpasakojimas ne vieną kartą stebėtų teismo posėdžių, kur buvo svarstomos bylos dėl užsieniečių vaikų laikino perėmimo valstybės globon.
Komunikacijos specialistai tai, kas vyksta, papasakotoje istorijoje, vadina nesusikalbėjimu arba kultūrine avarija. Ji Norvegijoje pasitaiko ne tik lietuviams, bet daugeliui kitų šalių tėvų, atsidūrusių tokiose situacijose.
Situacija nepavydėtina bet kokiu atveju, bet kultūriniai skirtumai ją dar labiau komplikuoja. Baisiausia, kad tokia kultūrinė avarija palieka be galo tragiškas pasekmes šeimai – tėvams ir vaikams.
Norvegijos Vaikų teisių tarnybos darbuotojai tikrai nori padėti šeimai, o užsieniečiams atrodo, kad kišamasi į privatų jų gyvenimą. Daugybė užsieniečių šeimų yra įsitikinusios, kad turi teisę į savo vaiką, nors Norvegijoje svarbiausia yra ne šeimos teisės į vaiką, o vaiko teisės.
Graudžius motinos rypavimus ir isterišką elgesį, tėvo barimus ir reikalavimus Norvegijos tarnybos vertina kaip psichinį nestabilumą. Kuo labiau tėvas ar motina pyksta, kažko reikalauja, grasina, reiškia savo neginčijamas teises į vaiką ir kuo isteriškiau tai daro, tuo labiau tikėtina, kad pareigūnai parašys neigiamus raportus, tapsiančius teisiniais dokumentais, ir tuo nepalankesnėje šviesoje atrodys mylintys (čia be ironijos) tėvai.
Norvegai nemėgsta isterijos, nemėgsta ašarų. Kuo ramesnis elgesys, kuo tikslesnis visų vaikų teisių apsaugos tarnybos nurodymų vykdymas ir tikėjimas, kad jums norima padėti, tuo daugiau galimybių, kad vaikas liks šeimoje.
Žinoma, sunku išlaikyti blaivią galvą, ypač jauniems motinai ar tėvui, arba tokiems, kurių ir taip nelepina norvegiškas gyvenimas.
Bet patikėkite – blogo jums niekas nenori, todėl susitvardyti verta. Ir apskritai – atvykę į Norvegiją atsiminkite, kad čia galioja šios šalies taisyklės. Čia tokia visuomenė, kur keiksmai, vienas kito niekinimas, žeminimas ir mušimas – net ir šeimoje, kur niekas nemato – nėra norma. Todėl jums čia to niekas neleis, kad ir kaip kam nors atrodys, kad tai šeimos reikalas.
Kai kuriose šalyse vis dar gajus įsitikinimas, kad jei vyras muša žmoną, tai ji to nusipelnė, ir kad reikia tai palikti išsiaiškinti šeimoje. Tas pats galioja ir vaikams – jie šitaip auklėjami. Mokslininkai įrodė, kad smurtaujančiose šeimose auginami traumuoti žmonės. Civilizuotose šalyse bandoma tam padaryti galą, bent jau vaikus ištraukiant į kitą aplinką – ten, kur nėra riksmų, smūgių, kur kalbama ramiu tonu, kur jie gali turėti vaikystę.
Teisininkas Thomas Benestadas iš advokatų firmos „Salomon Johanessen“, ne kartą dirbęs su šeimos bylomis, sako, kad jei panašios bylos liečia užsieniečius, dažnai pasitaiko ir kalbinio, ir kultūrinio tarpusavio nesupratimo. Tai gali komplikuoti bylą.
Teisininkas sako, kad Vaikų teisių tarnyba turi dvi funkcijas. Pirmoji – padėti vaikui, kurio teisėms Norvegijoje teikiamas prioritetas. Situacija visada sprendžiama taip, kad būtų geriausia vaikui. Biologinėmis, prigimtinėmis tėvų teisėmis į vaiką rūpinamasi jau po to.
Antroji tarnybos funkcija – padėti šeimai. Jei šeima išgyvena sunkų laikotarpį, padedama konsultacijomis ir net laikinai patalpinant vaiką į globėjų šeimas. Bet pasitaiko, kad vaiko paėmimą užsieniečių šeimos išgyvena labai dramatiškai, nes nesupranta, kodėl tai daroma. Joms atrodo, kad vaiką atima visam laikui, nors dažnai taip nėra.
Šeimai reikėtų nuolat palaikyti ryšį su Vaikų teisių apsaugos tarnyba, siekti sutvarkyti šeimos reikalus taip, kad vaikui į ją grįžti būtų saugu. Tai kartais gali užtrukti ir metus, ir dvejus. Nustatydama, kur vaikui geriausia, Vaikų teisių apsaugos tarnyba vertina bendrą situaciją, atsižvelgia į tai, ar šeimos nariai negirtauja, nevartoja narkotikų, ar ten nesmurtaujama, ar šeima pajėgi tinkamai aprūpinti vaiką. Jei visos sąlygos yra, vaiką galima susigrąžinti.
Konstruktyvus, ramus, tikslingas dialogas su Vaikų teisių apsaugos tarnyba turi būti palaikomas nuolat. Vaikui augant, bus vis labiau atsižvelgiama ir į jo nuomonę – kokią šeimą jis pasirinks. Ir vaikas dažniausiai rinksis tą, kurioje jam bus gera, kur jis jaus meilę.