Visi skaito, pyksta ir keikia Užkalnį. Be druskos išvirtos grikių košės fanai raunasi plaukus, nes jiems priminta, kad ir patys kažkada be „Vegeta“ neišgyveno. Niekada neskaitantys etikečių irgi nervinasi, nes nelabai supranta - rimtai jis čia apie kokakolą ar juokauja.
Aš kažkada išdrįsau parašyti, kad krizė praretino vyno snobijos gretas. Papasakojau, kaip viename Romos kvartale vietoje trijų specializuotų enotekų atsirado nuolankūs „bačkinio“ vyno pardavėjai. Oho, kaip piktai suūžė poskonių ideologai.
Andriau, tu ir vėl užkabinai teisingai: E priedų psichozė užvirė prieš metus pusantrų ir dabar pasiekė aukščiausią tašką. Todėl ji būtent dabar ir verta patyčių. Juk konservantų yra, buvo ir bus. Pasitikrinkime žodžio „konservantas“ etimologiją - lotyniškas veiksmažodis „conservare“ reiškia kasdienį reiškinį: (iš)saugoti.
Ar blogai, kad bandome įvairiais būdais išsaugoti maistą ir naudojame įvairiaus konservantus? Šia prasme kiekvieno namuose esantis šaldiklis yra galingas dieną naktį burzgiantis konservantas. Ar jis kenksmingas?
Kažin. Ar galima be jo apseiti? Kodėl gi ne. Kas nori, gali pabandyti. Mano bičiulis Marco Ticciati Toskanoje savo restorano lankytojams išdidžiai praneša: „Mano virtuvėje šaldiklio nėra“. Už tokį atkaklų priešinimąsi šaldikliui jis net pakliuvo į reikšmingų restoranų gidą.
Fundamentalios etikečių studijos kelia juoką žiūrint, kokiame kiekyje padažų, dresų, majonezo žmonės skandina picas. Kokia beprotiška baltymų bomba nuolat keliauja į lėkštes, iš lėkščių į burnas, iš burnų į kraujagysles. Koks beprasmiškas gliukozės srautas kasdien braunasi į ląsteles.
Gerai, Andriau, darai, kad juokiesi iš ekologinio maisto fanatikų, periodiško žarnų plovimo entuziastų, makaronų ar bifštekso su krauju priešininkų, nusistekenusių kalorijų skaičiuotojų, badaujančių mazochistų ir keikiančių savo kraujo grupę vien todėl, kad ji draudžia mėgautis jūros gėrybėmis.
Manau, kad beprasmiškas savęs žudymas nesveika mityba - tai sovietinės egzistencijos reliktas. Vieni bekraštės valstybės piliečiai neturėjo jokio pasirinkimo ir mito tuo, ką rasdavo pustuščiuose gastronomuose. Kiti turėjo pernelyg didelį pasirinkimą, bet anksčiau ar vėliau neatlaikydavo jų medžiagų apykaitos sistema. Buvo ir trečioji - dvasingų inteligentų grupė, ji deklaravo ideologinę neapykantą skonio malonumams, esą jie nesuderinami su dvasinga bei kultūringa žmogaus būtimi.
Ar tau, Andriau, neatrodo, kad ir spjaunantys į geros vakarienės žavesį ir pamišusieji dėl sveiko maisto liudija iš esmės vieną ir tą patį dalyką: valgymas mūsų visuomenėje yra didelė problema?
Pirmiesiems ji anksčiau ar vėliau kerta per kepenis arba arterijas. Antriesiems - per psichiką, nes atsiranda maisto baimė. Valgymas po truputį tampa kasdienybės priešu, nuodijančiu gyvenimą. O juk turėtų būti atvirkščiai. Kas galėtų būti smagiau už skonio apeigas? Už stalo tradicijas, gastronomijos paslapčių studijas, ragavimo malonumus.
Anot vieno rimtuoliškai nusiteikusio polemikos dalyvio, tu begėdiškai išjuoki lietuvius. O man kažkodėl atrodo, kad jeigu ir išjuoki, tai nelabai tolimame sielos kampelyje juos myli. O jeigu myli, vadinas, nesi prieš tai, kad Lietuvos žmonės ilgai ir laimingai gyventų.
Gyvens tikrai ilgiau, jeigu išmoks valgyti. Ne tik sveikai, bet ir smagiai, džiaugsmingai, išmintingai. Gerti jau šiek tiek gal ir pramoko.
Kita vertus, gudragalvių debatai vyninėje apie Toskanos raudonojo vyno poskonio sandarą dar nereiškia, kad tikrai išmoko. Dar labai daug kas pietauja kugelį užsigerdamas ne mineraliniu vandeniu, o saldžiu kompotu, kilniai įskaičiuotu į dienos pietus. O tai yra blogai. Kai kas sukirtęs mėsos žlėgtainį su bulvių koše, įkala ketvirtį litro riebutielės “latte” kavos. Tai yra labai blogai.
Todėl būk geras, nerašyk kitą vasarą ant marškinėlių “latte” kava + kebabas = man skanu. Nes ims kas nors ir pamanys, kad čia rimtai.
Kalbama, kad sintetiniai maisto priedai kenkia sveikatai. Kas žino, gal čia slypi atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvos vyrų vidutinė gyvenimo trukmė yra mažiausia Europos Sąjungoje (71,7 metų Lietuvoje, 80,4 metų - Italijoje, šaltinis: žurnalas „Lancet“, Didžioji Britanija).
Kas čia žino, ar gliutamatas ir tirštikliai kalti. Vienaip ar kitaip, dėl tų konservantų ir skonio reguliuotojų su tavimi nesutinku. Tai, kad „Vegeta“ kilogramais vartojome, nereiškia, kad šiandien galime džiaugtis. Atvirkščiai, turėtume jaustis visiškais avigalviais.
Kai mane užknisa mitybos fariziejų maksima „dėl skonio nesiginčijama“, atšaunu: „Taip, nesiginčijama. Ypač su tais, kurie jo neturi“. Lėtiniai „Vegeta“ vartotojai jeigu ir turi skonį, tai sužalotą. Modifikuotą.
Tai ir yra klastingoji konservantų, skonio stipriklių, antioksidantų blogybė. Jie vysto skonio neįgalumą. Žudo aromatą ir ragavimo malonumą. Pavyzdžių - begalės.
Jeigu parmezaną gamintų ne iš šviežio, o pasterizuoto (konservuoto) pieno, nebūtų ir tam sūriui būdingo skonio. Mocarelai gaminti užsieniečiai naudoja sintetinę citrinos rūgštį. Smulkios Italijos sūrio artelės - natūralų raugą: veršelio skrandžio fermentą.
Skonis skiriasi iš esmės. E 621 arba „Vegeta“ poveikis: užbarstyk jos ant dviejų skirtingų žuvų, tarkim, ešerio ir starkio. Užbarstai ir skonio skirtumų - kaip nebūta.
Sintetiniai maisto priedai skirti tam, kad vartotojas nesijaudintų dėl produkto kokybės. Skonio receptoriai paprasčiausiai apgaunami. Pakaks šviežios mėsos gabalą apipilti dideliu kiekiu druskos, tiek pat druskos užberti ant nelabai šviežios mėsos, ir tolimesnių diskusijų nebereikia.
Yra ir etinė konservantų reikalo pusė. Jeigu ant dešros pakuotės rašo „Dieduko“ arba „Senojo sodžiaus“, o etiketėje - sintetiniai skonio stiprikliai, vadinas, kažkas mus laiko mulkiais.
Koks diedukas, kur tas sodžius? Apskritai, visi tie E - tai didžiųjų maisto monopolijų skonio atributas. Jos negaili milijonų eurų vartotojų smegenų plovimui (t.y. rinkodarai), užtat smarkiai taupo ingredientų sąskaita.
Konservantai yra greitų pinigų ir neišlavinto vartotojo skonio pusėje. Konservantai - tai „fast“. Natūralūs produktai - tai „slow“.
Mano bičiulis Marco Ticciati neturi šaldiklio (konservanto), todėl priverstas kas rytą keltis ir važiuoti į uostą, žiūrėti, ką žvejai pagavo. Jis yra ‚slow“. Todėl pats save baudžia už neapykantą šaldikliui. Baudžia dvigubai: 1) rytais nemiega. 2) negali atsispausdinti ir į plastiką bent porai mėnesių įamžinti restorano meniu. Juk nežinai, ką žvejai ištrauks.
Prieš kelias dienas konservantų ir pragariškų priedų tema kalbėjau su Modenos balzaminio acto gamintoju Ricordano Dodi. Kai paklausiau, kodėl tas jo sušvilptas actas toks iššaukiančiai brangus, Dodi išrėžė pamokslą: „Kaip manai, kas aš esu: verslininkas ar šventasis? Atsakau: verslininkas. Dirbu tam, kad gaučiau pelno. Štai, matai, tas statinaites. Jose yra actas, kuris subręs po 20 metų. Tada manęs jau gal ir nebebus. Ir pelno man nebereikės. Tai kas aš esu - verslininkas ar šventasis?“ - paklausė manęs Dodi. Atsakiau jam, kad turiu gerai pagalvoti.
Kodėl pasakoju šią istoriją? Yra vienas pragariškas ingredientas, kuris vienu mostu nubraukia šio žmogaus dievišką kantrybę. Karamelė.
Didieji maisto koncernai labai paprastai išsprendžia acto brandinimo problemą. Šliūkšteli karamelės į vyno actą, jis nusidažo sodria spalva, sutirštėja. Ir nebereikia 20 metų laukti. Yra magiškas ingredientas ir yra gudrybė. „Slow“ produktas tampa „fast“ produktu. Aleliuja Dodžiui ir jo statinaitėms? Būtų tikrai aleliuja. Jeigu ne Dodžio klientai, „slow“ žmonės. Jie atskiria karamelinį actą nuo tradicinio brandinto.
Taigi, Andriau, tu tikrai laiku driokstelėjai apie pilvo reikalus. „Juk esame tai, ką valgome“, - kartą pasakė rimtas barzdotas vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas.