Trijų metrų aukščio sienos, tvoros, įvairūs suoleliai, telefono būdelės ar kioskai mieste – tai iššūkiai ir kliūtys kurias nesunkiai įveikia per miestą šuoliuojantys Klaipėdos jaunuoliai.
Jiems nereikia autobuso ar kitokios transporto priemonės, tam, kad nusigautų iki tikslo. Stiprios kojos ir rankos – viskas, ko reikia netradiciniu „le parkour“ sportu užsiimančiam januoliui.
Šią savaitę Klaipėdoje buvo atidaryta pirmoji mieste „le parkour“ treniruočių aikštelė. Joje nieko netrukdomi jaunuoliai galės tobulinti savo įgūdžius, o susidomėjusieji – pradėti mokytis ekstremaliojo sporto paslapčių.
Aikštelė, kurios laukta jau seniai, atsirado kelių aktyvių moksleivių dėka. Septyniolikos metų Karolis Gaidukevičius pasakojo netikėjęs aikštelės atsiradimu.
„Viskas skamba per daug paprastai – su keletu bendraminčių, padedami „Atvirų erdvių“ jaunimo centro, parašėme projektą į Europos Sąjungą. Kadangi tokios aikštelės Klaipėdoje nebuvo, tai gavome finansavimą. Ir štai – aikštelė. Tiesa, mažoka, bet geriau negu nieko“, - šypsojosi moksleivis.
Dvyliktokas „le parkour“ veikla užsiima keturis metus. Karoliui ir jo bendraminčiams ekstremalusis sportas – tai kliūčių įveikimas ne tik mieste, bet ir gyvenime: „Susidūręs su kokia nors kliūtimi, išmoksti nenuleisti rankų. Į bet kokią problemą galima pažvelgti iš įvairiausių pusių, jos sprendimas – iššūkis, kurį mes priimame“.
K.Gaidukevičius tikina, kad šis sportas nekenkia miestui. Šokinėjimas per turėklus, suolelius – jų nesulaužo, bet traukia aplinkinių žvilgsnius. Kartais ir policijos.
„Aplinkinių nuomonės – įvairios. Dažnas miestietis net nežino kas tai yra. Bendraamžiai – žavisi ir įsivaizduoja, kad tai labai ektremalu. Iš tiesų – mes tik sportuojame. Teko ir su policija bendrauti. Pirmiausia paklausia, ką mes čia veikiame, o po to įvairiai – arba išvaiko, arba leidžia toliau treniruotis. Nieko rimtesnio nebūna“, - tikino jaunuolis.
Artimas „le parkour“ judėjimo menui yra didelį pagreitį Lietuvoje įgaunanti „tricking“ veikla. Tai laisvoji akrobatika.
Jos atstovai tikina, kad šie du sportai susiję, nors laisvajai akrobatikai kliūtys nėra būtinos – įspūdingi kūlversčiai ore atliekami salėje, tiesiog gatvėje, ar ant miesto parke augančios vejos – minkštesnis žemės lopinėlis itin vertinamas.
Penkis metus netradicine akrobatika užsiimantys Tomas Velius ir Vitalijus Remizovas sakė, kad svarbiausia – fizinė ištvermė.
„Reikia daugybės treniruočių, norint pasiekti gerų rezultatų. Treniruojamės visur – salėse, vasaros sezono metu – gatvėse, parkuose. Dabar galėsime treniruotis ir naujoje aikštelėje. Tai labai geras ir aktyvus laisvalaikio praleidimo būdas, ypač paaugliams, todėl skatiname juos užsiimti laisvąja akrobatika. Kam gerti ir rūkyti – galima sportuoti“, - aiškino dvidešimtmetis Vitalijus.
Po penkerių metų treniruočių, į jaunuolius pavydu žiūrėti – sudėtingiausi ir didelės fizinės jėgos reikalaujantys triukai jiems atrodo juokų darbas. Tik V.Remizovui tarstelėjus apie abi sulaužytas kojas, o Tomui suskubus parodyti šiurpaus rando likusio po peties lūžio, laisvoji akrobatika nušvinta kitomis spalvomis.
„Visada reikia žinoti apie galimą riziką, todėl visada įspėjame apie traumų tikimybę. Reikia saugoti save – padaryti apšilimą, tinkamai įvertinti savo jėgas – neužsiimti per sunkiais triukais“, - vardijo V.Remizovas.
Taip pat jaunimui skirtas renginys „Tarp Baltijos kelio ir Berlyno sienos“ pasireikšti leido grafitų piešėjams.
Atrinktos trys grafitų piešėjų komandos dažus purškė ant tam skirtų sienų.
Grafitininkams talkino ir kviestinis svečias – žymus grafitininkas iš Vokietijos – Loomit.
Grafitininkams užsiimant piešimu, vyko įvairūs šokių pasirodymai, buvo atidaryta gyvoji biblioteka. Tai vienas iš kampanijos „Visi skirtingi visi lygūs“ projektų.
Skaitymui – gyva knyga
Knygų bibliotekoje – nedaug. Duodamas aplankas su knygų pavadinimais ir aprašymais – galima išsirinkti kokią tik nori.
Pavadinimai: „Žmogus su negalia“, „Emo“, „Skinas“, „Gotas“, „Vegetaras“, „Rusas“, „Žydas“, „Gėjus“, „Lesbietė“, ir panašiai.
Pasirinkti sunku, baksteliu į vieną iš pirmųjų – „Emo“. Paslaugi renginio pagalbininkė patikina, kad knyga tuoj bus.
„Štai ji. Malonaus skaitymo“, - taria atvedusi auskaruotą, kepurėtą ir iššaukiančiais drabužiais pasipuošusį vaikiną. Knyga – tai žmogus. Su „gyvąja knyga“ skaitytojas turi penkioliką minučių. Prie „knygos“ aprašymo nurodyti keli kontroliniai stereotipiniai klausimai. Antai „Emo“ – dažnai verkia, vartoja narkotikus, pjaustosi venas.
Valentinas, atstovaujantis „Emo“ stilių atsikerta: „Narkotikų nevartoju, nerūkau, rankų nesipjaustau, kampe neverkiu.
Alkoholį vartoju, bet saikingai. Motina žemė nėra pati geidžiamiausia moteris, kad ją reikėtų graibyti ir su ja bučiuotis – tie laikai praėjo. Minioje žmonių aš išsiskiriu išvaizda, bet tai nėra pretekstas iš manęs šaipytis ar panašiai. Kai kurie to nesupranta, bet tyčiotis iš savęs neleidžiu. Buvo atvejų, kai prieš mane buvo panaudota fizinė jėga – skolingas nelikau“, - patirtimi dalinosi Valentinas.
Jaunuolis visiškai neatitiko visuomenėje nusistovėjusių stereotipų – bendravo maloniai, kalbėjo sklandžia lietuvių kalba, nuolatos juokavo ir šypsojosi. Pasitvirtino tik vienas dalykas – vaikinas yra visiškas menininkas.
„Dauguma šio stiliaus žmonių būna meniškos sielos. Aš šiuo atveju – ne išimtis. Studijuoju grafinį dizainą“, - sakė Valentinas.
„Gyvoji biblioteka – tai naujas metodas stereotipams griauti. Žmonės labai domisi šiuo projektu, todėl galime pasidžiaugti, kad biblioteka yra apkeliavusi daugybę Lietuvos miestelių bei renginių. Kai kur buvome keletą kartų. Pagrindinė idėja – su įsišaknijusiu stereotipu susidurti čia ir dabar.
Žmonės po susitikimo su diskriminuojamais asmenimis, dažnai savo nuomonę pakeičia“, - sakė Malvina Majauskaitė, „Nacionalinio socialinės integracijos instituto“ projektų vadovė.
Pasikalbėti su kitomis „knygomis“ truputį baugu. Galima girtis savo begaline tolerancija, bet pokalbis su šizofrenija sergančiu žmogumi – ne tas pats kas su juodai apsirengusiu paaugliu.
Dvidešimt metų šizofrenija sergančio Romualdo veidas – pavargęs, judesiai – suvaržyti. Pokalbio metu akys įsmeigtos tiesiai į pašnekovą – nejauku. Bet apie savo ligą Romualdas kalba noriai: „Sergu labai ilgai – dvidešimt metų. Jau dvylika metų gydausi, vaistai suleisti ir šią dieną. Kadangi suprantu, kad sergu, aš save moku kontroliuoti. Todėl gyvenu savarankiškai, niekas manęs neprižiūri. Ligoninėje apsilankau tam tikromis dienomis“, - pasakojo Romualdas.
Vyras tikina, kad jis nėra pavojingas. Agresyviai elgėsi anksčiau, dabar tokių atvejų nepasitaiko. Pasak Romualdo – kartais griežtesnį žodį ištaria, bet su peiliais, kaip įprasta manyti apie psichikos ligonį, niekada nesišvaistė. Kalbėdamas apie ligą, Romualdas papasakojo ką patirdavo, kai nesigydė.
„Svarbiausia, iš pradžių net nesuvoki, kad sergi. Tiesiog savo galvoje girdi balsą. Pavyzdžiui eini pro atvirą langą ar turėklą ir girdi sakant „šok“. Nori tai padaryti, bet žinai, kad negalima. Buvo atvejis, kai mintyse išgirdau šaukiant „Nori iššoksiu? Ar nori? Pasakyk ar nori? Aš iššoksiu!”.
Užplūdusios mintys buvo labai intensyvios, tiesiog rėkė. Pasakiau, kad nenoriu.
Balsas mintyse iš karto dingo. Mane gąsdindavo tokie dalykai, bet apsipratau ir žinau, kad elgtis taip, kaip man sako mano paties mintys – negalima“, - sakė Romualdas.
Kita, didelio susidomėjimo sulaukusi „knyga“ – taip pat išbandymas tolerancijai. Atėjęs 43 metų Edmundas neskuba tiesti rankos ir sveikintis – nenori sulaukti tipiškos reakcijos, kai ranka lieka nepaspausta.
„Labas, aš Edmundas. Gyvenu Klaipėdoje ir keturiolika metų sergu ŽIV“, - trumpai ir aiškiai save pristatė vyras.
Iš pažiūros tvirtai suręstas vyras nešioja virusą, kuris naikina žmogaus imunitetą. Bet iš jo šypsenos to nepasakysi. „Senai susitaikiau su tuo, kad sergu. Kaip matote, gyvenu toliau. Ir gyvenu visai neblogai. Liga, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, mano gyvenimą paveikė teigiamai. Aplink mane yra tie žmonės su kuriais aš noriu bendrauti – jie nuoširdūs. Išmokau kitaip gyventi, padėti kitiems. Užsikrėčiau nesaugių lytinių santykių metu. Simptomus sunku atskirti nuo paprasto gripo – naktinis prakaitavimas, nuovargis, perštinti gerklė, karščiavimas – panašu į slogą. “, - pasakojo Edmundas.
„ŽIV viruso plitimą organizme, vaistų pagalba, galima pažaboti. Suvaldžius virusą, tikimybė ką nors užkrėsti – taip pat maža. Kartais patikrinus kraują ŽIV galima net neaptikti. Bet virusas yra“, - sakė pašnekovas.
Pasak vyro, dauguma žmonių baidosi net šnekučiuotis su ŽIV nešiotoju. Ką jau kalbėti apie rankos paspaudimą ar atsigėrimą iš tos pačios stiklinės. ŽIV galima užsikrėsti tik per nesaugius lytinius santykius, kraują, motinos pieną. „Nusičiaudėjęs neužkrėsiu. Prisimenu, kai sužinojau, kad sergu, nedramatizavau – paprasčiausiai nuėjęs į vaistinę nusipirkau daugiau prezervatyvų. Nors tėvams, kad sergu - nepasakiau“, - pripažino pašnekovas.
Nors vyras tryško optimizmu, pokalbio pabaigoje tarstelėjo, kad būtų smagiau jei visuomenė nežinodama tikslių faktų apie šią ligą, jo nesmerktų.
„Na ir kas, kad užsikrėčiau lytiniu būdu. Tai yra baisi ir nepagydoma liga. Sunku apibūdinti, kai eini gatve ir jautiesi didelėje minioje vienas, visiškai atskirtas nuo kitų. Atrodo, kad visi žino, bado pirštais ir tyčiojasi – klaiku.“
„Gyvasias knygas sunku pasikviesti. Bet jie mumis pasitiki, mes neviešiname jų kontaktų, neatskleidžiame asmens. Todėl kai kurie asmenys šioje akcijoje dalyvauja jau ne pirmą kartą“, - sakė organizatorė M.Majauskaitė.
Jos manymu, ši biblioteka turėtų apkeliauti kiek tik įmanoma daugiau renginių. Ugdyti toleranciją ir griauti stereotipus reikia visoje visuomenėje, ne tik jaunimo tarpe.