Apie politinius judėjimus, kuriamus vietoj partijų, – „Lietuvos ryto” pokalbis su politologu Antanu Kulakausku.
– Ar visuomeninių judėjimų gausa rodo, kad visuomenėje pagaliau subrendo pilietinė iniciatyva?
– Manau, kad gausus visuomeninių judėjimų derlius rodo, jog visuomenės apatija ir nusivylimas partijomis pasiekė naują viršūnę. Juk šie judėjimai – tai savo ateitimi po rinkimų susirūpinusių politikų reakcija į visuomenės nuotaikas ir mėginimas joms pataikauti.
Tai gali būti ir vadinamųjų tradicinių partijų bandymas leisti politines ataugas. Matyt, tikimasi, kad su jų pagalba po savivaldos ir Seimo rinkimų bus galima sėkmingiau dalyvauti įvairiose koalicijos dėlionėse. Kita vertus, įkurti judėjimą dabar ne tik naudingiau, bet ir paprasčiau.
– Bet juk ir partijas kurti paprasta. Kodėl neiti Arūno Valinsko keliu, kuriame butaforiška viskas – ir struktūros, ir vertybės?
– Tačiau paties A.Valinsko likimas po tų rinkimų susiklostė ne itin sėkmingai, be to, ir laikai pasikeitė – dabar potencialius rinkėjus gali nubaidyti vien žodis „partija”.
Tad ne veltui kai kurie judėjimai taip pabrėžia apskritai atsisakantys programos, vertybių ir ideologijos.
– Bet ar tai turi kokią nors perspektyvą?
– Tai sužinosime tik po savivaldos rinkimų. Tačiau manau, kad šie rinkimai netaps naujųjų judėjimų žvaigždžių valanda.
Naujosiose savivaldybių tarybose vis tiek greičiausiai dominuos tradicinės partijos, tik šios tarybos, kurios bus atskiestos ir judėjimų atstovais, skęs dar didesniame chaose nei iki šiol.
Tad galutinis rezultatas – dar didesnis rinkėjų nusivylimas.
– Bet gal pati šių naujų darinių idėja – teisinga? Gal Lietuvą gali išgelbėti į judėjimus susibūrę „praktikai” ir „specialistai”?
– Ne. Galime nertis iš kailio, tačiau naujos Amerikos neatrasime. Demokratinės politikos ir visuomenės dalyvavimo joje pagrindas ir esmė – partijos. Visa kita – tik surogatai.
Kad mūsų politinės partijos yra tapusios metų metus nesikeičiančių savo viršūnėlių įkaitėmis ir nuosavybe – tiesa.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad partijas apskritai reikėtų išmesti į šiukšlyną. Juk vienintelis naujųjų „nepolitinių” darinių skirtumas nuo partijų – jie dar mažiau skaidrūs ir atskaitingi visuomenei nei partijos. Negana to, kai kurie šių darinių yra kilę iš tų pačių partijų įsčių.
Kita vertus, politikos nėra be grupuočių. Tačiau viena, kai tai – demokratinių ir visuomenei atskaitingų partijų politika, kita – kai tai yra tik „partijų” ir „judėjimų” pavadinimais besidangstančių klanelių košė, primenanti Abiejų tautų respublikos saulėlydžio meto seimelius.
Tad tie judėjimai – tik dar vienas politinės krizės, mūsų politikos erozijos ir degradacijos požymis. Tai – dar vienas mūsų politikos raidos šunkelis, rodantis ir itin prastą visuomenės būklę.
– Kur išeitis?
– Vis dėlto tikiu, kad rasis tikra, savaiminė ir sveika pilietinė bei politinė iniciatyva.
Pirmiausia piliečiai turi siekti, kad partijos demokratėtų, o jų elitui būtų užmaunamas šioks toks apynasris.
Pavyzdžiui, įstatymu turėtų būti nustatyta, kad po rinkimų spalvą pakeitęs perbėgėlis turėtų palikti savivaldybės tarybą ar Seimą.
Taip pat piliečiai turėtų siekti, kad būtų keičiama savivaldos rinkimų tvarka. Juk Seimo partijos – tiksliau, jų viršūnėlės, lyg ir vykdė Konstitucinio teismo nurodymą demokratizuoti savivaldos rinkimus, leisti dalyvauti nepartiniams kandidatams, bet iš esmės nieko nepakeitė.
Tie patys nepartiniai kandidatai turi kur kas menkesnes galimybes įžengti į rinkimų trasą ir siekti pergalės nei partiniai.
Tačiau svarbiausia, kad nepakeisti atstovavimo principai. Savivalda ir toliau nėra vietos valdžia tikrąja to žodžio prasme.
Mūsų savivaldybės – bene didžiausios Europoje. Antai Bratislavoje yra 5–7 skirtingų lygių savivaldybės ir atitinkamai rinkimų teritorijos, o viso miesto renkamo Vilniaus mero rankose – ir strateginiai klausimai, ir šiukšlių konteineris Antakalnyje. Partijų viršūnėlių rankose – ir neribotos korupcinės galimybės, ir valdžia nuo viršaus iki apačios.