- Pone Pamukai, naujojo Jūsų romano veikėjas Kemalis – aštuntojo dešimtmečio Stambulo verslininko sūnus. Jis nuvilia savo šeimą, užmegzdamas savo luomui netinkamą meilės romaną. Ar šis Kemalis – Jūsų „antrasis Aš“?
- Kemalis nutolsta nuo miesčioniško gyvenimo, kurį įsivaizdavo. Tuo mes panašūs. Visa mano šeima tikėjosi, kad aš tapsiu verslininku ir būsiu turtingas. Ši paralelė sieja mane su Kemaliu, kaip ir kaltės jausmas, atsirandantis pasitraukus iš miesčioniškos visuomenės. Vadinamoji kaltė būti nepakankamai miesčioniškam sieja Kemalį ir su Thomo Manno Toniu Kriogeriu.
- Jūsų vaizduojamoje aplinkoje daug ir dažnai švenčiama. Turėjote pavyzdžių?
- Tai, ką patiria Kemalis ir jo draugai, buvo ir mano gyvenimas. Vaizduodamas kai kuriuos veikėjus, prisiminiau savo studijų laikų draugus, jie vairavo savo tėvų automobilius ir vaikščiojo į naktinius klubus. Iš esmės šis romanas – pasiturinčios septintojo dešimtmečio turkų visuomenės portretas. Tai buvo nevientisas ir trapus sluoksnis – iš dalies užspaustas kaip auka, iš dalies agresyvus ir arogantiškas. Nors romane atvaizduotas tik labai nedidelis žmonių ratas, galima justi tai, ką vadinčiau „tautos dvasia“.
- Kemalis savo mylimajai padovanoja nuosavą muziejų. Jūs irgi mėgstate muziejus – kur slypi jų žavesys?
- Aš labai mėgstu vietas, skirtas prisiminimams, kuriose kas nors atsiduoda savo aistrai – kad ir tylius sodus. Lankydamasis muziejuje jaučiu tą patį, kaip ir Kemalis. Pasaulis nutolsta, patenki į kitą atmosferą – lyg būtum už laiko ribų. Man patinka ši nuotaika. Romane aš muziejus apibūdinu kaip vietas, kur laikas virsta erdve.
- Ar muziejaus sąvoka ypač svarbi, norint suprasti literatūrą?
- Kai aš sakau „muziejus“, naudoju šį žodį ne kaip metaforą, kaip tai darė André Malraux. Aš iš tiesų noriu Stambule įkurti muziejų. Mano tikslas – kad skaitytojas vieną dieną galėtų ateiti į mano muziejų ir ten rasti kiekvieną daiktą, aprašytą mano knygoje.
- Kemalio aistra rinkti atrodo kaip apsėdimas...
- Savo istorija noriu parodyti, kad mes prisirišame prie daiktų, nes jie mums ką nors primena: patirtą laimę, saugumo, pasitenkinimo jausmą, draugystę. Pagrindinis veikėjas, beprotiškai įsimylėjęs Fiusuną, patiria didžiulę laimę. Tam, kad galėtų ją išgyventi iš naujo, Kemalis renka daiktus, primenančius akimirkas su mylimaja. Aš tvirtai tikiu magija daiktų, primenančių mums laimingas valandas.
- Jūs pasakojate apie Kemalį ir jo meilę Fiusunai. Tačiau aprašoma ir Turkijos istorija. Kas Jums svarbiau?
- Romane bandau skaitytojui papasakoti apie šalį, jos istoriją, problemas ir Turkijos identitetą. Tai pavyksta piešiant visuomenės, o ne biurokratijos ar politinės padėties, portretą. Socialinę ir moralinę šalies padėtį noriu parodyti, vaizduodamas konkrečius asmenis – lyg tarp kitko.
- Ir labai konkrečiai vaizduodamas sekso scenas.
- Jos tinka meilės istorijai. Seksas čia – autentiškų Kemalio ir Fiusunos jausmų išraiška. Tačiau aš nemanau, kad tas vaizdavimas skaitytoją jaudintų ar provokuotų. Tai – mano sampratos apie seksualinę moralę dalis, todėl aprašau ir mergystės, nekaltybės kultą.
- Islamo šalyje tai jau yra politinis pareiškimas.
- Knyga yra politiška, tačiau gilesne kultūrine prasme – kadangi paliečia moters priespaudos temą. Ši priespauda gali būti subtili ir egzistuoti vadinamojoje suvakarietiškėjusioje, šiuolaikiškoje ir civilizuotoje visuomenėje.
- Rašydamas atsivertėte į feminizmą?
- Nemanau galįs apie tai spręsti, tačiau to neatmetu. Mano veikėjas Kemalis yra vyras, kuris po 30 metų supratęs, ką vyrai padarė moterims. Mano draugai vyrai taip pat sakė, kad aš ne perdedu, bet atvirai ir tikroviškai aprašau, kas tuo metu nutikdavo moterims Turkijos gatvėse. Tada aš to nesuvokiau taip, kaip dabar, moterys man neatrodė engiamos, kaip aš dabar tai suprantu.
- Ar pagerėjo moterų padėtis Turkijoje?
- Negaliu tvirtai teigti. Kalbėjau su pažįstamais ir studentais, taigi 30 metų jaunesniais žmonėmis, ir jie man pasakė, kad „mačizmo“ problema vis dar egzistuoja. Kaip ir nekaltybės tema, į kurią vis dar žiūrima labai rimtai, nepaisant modernėjimo ir vakarietiškumo.
- Daugelyje knygos vietų išryškėja turkų neišsipildęs Europos ilgesys.
- Šis ilgesys yra senesnis už Turkiją, jis jau egzistavo Osmanų karalystėje. Jis – turkų identiteto dalis. Pirmas didysis vakarietiškumo propaguotojas buvo Mustafa Kemalis Atatiurkas, žmogus įkūręs respubliką ir tautai pasakęs: renkitės kitaip, nusiimkite skaras nuo galvų, naudokite kitą kalendorių ir kitą alfabetą, kad būtumėte vakarietiškesni.
- Be priverstinės modernizacijos, Turkija šiandien tikrai negalėtų vesti jokių derybų dėl istojimo į Europos Sąjungą.
- Taip, bet valdantieji sluoksniai manė, kad to ir užteks. Jie vakarietiškos kultūros simbolius naudojo kaip valdžios įrankius: mes teisėtai valdome paprastus žmones, nes prisitaikėme prie Vakarų ir esame europietiškesni už jus. Tai man labai svarbi tema: kaip valdantieji sluoksniai nevakarietiškame pasaulyje kalbą, sąvokas ir kultūrą naudoja savo tikslams.
- Nepaisant laisvumo, Kemalio vakarėlių jaunimas neatrodo išties laimingas. Kodėl?
- Jie bijo. Bijo kariuomenės, gigantiško biurokratijos aparato. Daugiausia laiko jie praleidžia prisitaikydami. Jie padlaižiauja biurokratijai, todėl gauna truputį daugiau veiksmų laisvės, truputį apgaudinėja ir galiausiai gauna krūvą pinigų.
- Tiek daug visuomenės kritikos meilės istorijoje...
- Aš nevengiu politinių aspektų savo knygoje. Tačiau mano knyga yra ir bandymas peržengti politiką literatūros pagalba.
- Jūsų nedviprasmiškas pasisakymas apie masines armėnų žudynes Osmanų Imperijoje pirmojo pasaulinio karo metu pridarė didelių nemalonumų. Kalbama, kad Jūsų pavardė įrašyta slaptos ultranacionalistinės grupuotės Ergenekon mirtininkų sąrašo viršuje.
- Mano pozicija visiškai aiški: už Europą, už demokratiją, už žodžio laisvę. Todėl jie nori mane nužudyti. Mane saugo policija. Aš negaliu judėti taip laisvai, kaip anksčiau, taip dažnai neklajoju Stambulo gatvėmis. Mano asmens sargybiniai yra geriausi mano draugai. Tai kaina, kurią turiu mokėti.
- Ar tamsioji Jūsų šalies pusė atsispindės ir „Nekaltybės muziejuje“, kurį ketinate atidaryti?
- Savo knygoje aš kalbu apie laimę. Manau, tai svarbiausias dalykas gyvenime. Laimė yra šios knygos tema, ir ji turėtų būti pagrindinis dalykas ir būsimame Stambulo muziejuje.