Pirmieji pavežę kunigai – sėkmės ženklas

Du autostopu pasišovusius keliauti septyniolikmečius pasvaliečius nuo pat pradžių lydėjo sėkmė. Pirmieji jaunuolių pavežti sustoję vairuotojai buvo dvasininkai.

Vaikinai aplankė penkias užsienio valstybes. Simas Balnionis bei Bernardas Šakėnas jau seniai svajojo išbandyti keliones autostopu. Vieną rugpjūčio mėnesio popietę nuobodžiaudami jie ryžosi įgyvendinti savo sumanymą ir neilgai trukus patraukė žygin po Europą.

Tik susikrovę mantą, jie ėmėsi sunkiausios užduoties: prikalbinti tėvus, kad šie leistų vieniems pakeliauti po užsienį. Nors ir sunkiai, bet vaikinams pavyko. Po to jie puolė į parduotuves pirktis ilgai negendančių maisto produktų, internete susirado žemėlapius ir aptarė kelionės maršrutą.

„Greitai į kuprines susimetėme būtiniausius daiktus: drabužius, palapinę, miegmaišius, maisto produktus. Nešuliai susidarė gana sunkūs, kuprinės svėrė apie 30 kilogramų. Apie pusę septynių vakaro jau stovėjome prie Daujėnų sankryžos“, – pasakojo S.Balnionis.

Vaikinai iki 22 valandos vakaro turėjo spėti apleisti Pasvalio rajoną, nes nepilnamečiams rajono teritorijoje yra griežtos sankcijos: vėlai vakare jie turi sėdėti namuose. Kitur tokių apribojimų nėra. Ir vėliau per visą kelionę po Europą 18-os dar nesulaukę jaunuoliai dėl savo amžiaus bėdų neturėjo.

Ilgai laukti prie Daujėnų neteko. Maždaug po pusvalandžio pavežti „balsuojančių“ jaunuolių sustojo Panevėžio link važiuojančios mašinos vairuotojas. Kaip pokalbio metu paaiškėjo, jaunuosius keliautojus iki Panevėžio aplinkkelio pavėžino kunigas.

Vaikinai neslėpė apsidžiaugę, kad jų pirmuoju vairuotoju tapo dvasininkas. Tai pasvaliečiai priėmė kaip sėkmės ženklą.

Prie Panevėžio aplinkkelio vaikinai kone valandą nesėkmingai stabdė pro šalį lekiančias mašinas, tad labai nudžiugo, kai pagaliau sustojo jaunas vairuotojas. Į Kauną milžinišku greičiu skriejusio automobilio savininkas buvo nešnekus. Tik į kelionės pabaigą jis, kalbinamas turistų, prasitarė, kad vos prieš savaitę buvo įšventintas į dvasininkų luomą.

Išgirdę, kad ir jų vežėjas – kunigas, vaikinai iš nuostabos net aiktelėjo.

Dvasininkas pasvaliečius pavėžino net už Kauno. Kadangi jau buvo gerokai sutemę, vaikinai prie degalinės pasistatė palapinę ir joje pernakvojo. Penktą valandą ryto pakirdę iš miego, jie, pasak Simo, vėl ėmė „šaudyti“ pravažiuojančius automobilius.

Rytą tvyrojo tirštas rūkas. Tad kol sustojo mašina, praėjo daugiau kaip trys valandos. „Buvome girdėję, kad lietuviai neigiamai žiūri į stabdančiuosius, vairuotojai nenori vežti nepažįstamų žmonių. Tai patyrėme savo kailiu. Kad pasiektume Lietuvos ir Lenkijos pasienį, teko dar ne kartą stovėti kelyje“, – kelionės pradžią prisiminė Bernardas.

Nepilnamečiams keliauti Lenkijos teritorija sekėsi daug lengviau: vairuotojai buvo geranoriški.

Nakvynei jie sustojo netoli Varšuvos esančiame kaimelyje. Kitą dieną vaikinai pasienio Pozdno miestą. Ten sustabdytas lietuvis, vykęs dirbti į Olandiją, savo tautiečius pavežė iki Roterdamo. Kadangi tuo metu nepasitaikė mašinos į Amsterdamą, S.Balnionis ir B.Šakėnas su anglo vairuojamu autobusiuku kartu nuvyko į pajūrį.

Nors keliautojai padarė didelį lanką, vis dėlto savo tikslą – Olandijos sostinę pasiekė.

„Išvažiuodami iš Amsterdamo žinojome, kad į šį miestą dar sugrįšime. Jis mus pakerėjo“, – atviravo pasvaliečiai.

Toliau per Belgiją keliautojai nuvyko į Prancūzijos sostinę Paryžių. Miestas lietuvius pasitiko dargana ir lietumi. Visą laiką turistai buvo priversti tampyti kuprines, nes nerado saugyklos daiktams palikti.

„Prancūzus užvaldžiusi baimės paranoja. Kiekvienas didesnį krepšį besinešantis turistas jiems asocijuojasi su sprogmenį turinčiu teroristu. Net policininkai nesutiko pasaugoti mūsų kuprinių“, – iš prancūzų fobijos juokėsi vaikinai.

Pasvaliečius, norėjusius pakilti į Paryžiaus simbolį – Eifelio bokštą, sustabdė apsaugos darbuotojai. Jiems įtarimą sukėlė turistų krepšiai. Nors Simas su Bernardu prie bokšto budėjusių policininkų paprašė pasaugoti daiktus, šie atsisakė. Pareigūnai atšovė, kad baiminasi galimos bombos.

Jaunieji keliautojai iš situacijos bandė išsisukti kuprines palikdami prie medžio. Tačiau tuoj pat prisistatęs policininkas paaiškino, kad patruliuojantys kareiviai gali jas patikrinti ir išmesti. Tuomet vaikinai užėjo į viešbutį ir darbuotojų prisiprašė trumpam pasaugoti jų kelionės turtą.

Turistams didžiausią įspūdį paliko Triumfo arka, architektūros paminklai. Daug laiko jie skyrė pasivažinėjimams metro, šia transporto priemone nepilnamečiai skersai išilgai išmaišė visą Paryžių. Vaikinai prisipažino, kad ne visada pirko brangius bilietus, metro jie važinėjosi ir zuikiais.

Iš Paryžiaus turistai patraukė namų link. Susistabdę vokiečio vairuojamą mašiną, jie pasiekė Vokietijos pasienį.

„Šis vairuotojas buvo puikus pašnekovas. Jį domino, iš kur mes kilę, kur ir kokiu tikslu keliaujame. Apie Lietuvą vokietis žinojo kone daugiau nei mes. Dar ir savo šalies istoriją išklojo, pasakojo apie Reino upę, kalnus“, – prisiminė Simas.

Pasienyje sutiktas vilkiko vairuotojas keliautojus sutiko pervežti skersai Vokietiją ir paleido juos prie Lenkijos. Prie Varšuvos susistabdytas lietuvis krovininės mašinos vairuotojas nepilnamečius pargabeno iki Kauno. Tą pačią dieną estas vaikinus parvežė į namus.

Po 11 dienų kelionės, sukorę apie 5 tūkstančius kilometrų, nutrūktgalviai kone tuo pačiu paros laiku, kaip ir išvažiavo, išlipo iš vilkiko prie tos pačios Daujėnų sankryžos.

Abiturientai su juos vežusiais vairuotojais bendravo anglų kalba. Nors anksčiau vaikinai nelabai pasitikėjo savo žiniomis, išvykos metu jie sutiko tik kelis užsieniečius, angliškai kalbančius geriau nei jie.

Nors Pasvalio P.Vileišio gimnazijoje jaunuoliai mokosi ir rusų kalbos, susišnekėti rusiškai jiems buvo labai keblu. Vaikinai atviravo, kad ši kalba jiems labai sunki, todėl nepatinka.

Nerimaujantiems tėvams Simas su Bernardu kiekvieną dieną siuntė trumpąsias žinutes: parašydavo, kur tuo metu lankosi. Per visą kelionę abu išleido maždaug po 600 litų.

Įspūdžių kupini gimnazistai jau dabar planuoja kitais metais traukti į kur kas ilgesnę kelionę po Vakarų Europą. Žino: dėl saugumo geriau vykti dviese.

Simo motina Vilma Ulskienė neslėpė, kad nerimo buvo visos sūnaus kelionės metu.

„Simą ir namuose kontroliuoju tik per atstumą, jam pačiam leidžiu tvarkytis savo gyvenimą. Dar nė karto jis manęs nėra nuvylęs, todėl ir pasitikiu sūnumi. Aš labai didžiuojuosi jo užsispyrimu. Simas turi labai daug minčių, o norų dar daugiau. Džiugu, kad jis užsibrėžto tikslo siekia bemaž bet kokia kaina“, – sūnų gyrė motina.