“Atsiliepdami į karštus tokių tikinčiųjų prašymus, jau ilgai svarstytus mūsų pirmtako Jono Pauliaus II, taip pat išklausytus mūsų tėvų kardinolų 2006 m. kovo 23 d. surengtoje konsistorijoje, viską giliai apmąstę, kreipęsi į Šventąją Dvasią ir tvirtai pasitikėdami Dievo pagalba, šiuo apaštališkuoju laišku NUTARIAME:
1 str. Pauliaus VI paskelbtas Romos mišiolas yra lotyniškųjų apeigų Katalikų Bažnyčios lex orandi įprastinė išraiška. Tuo tarpu šv. Pijaus paskelbtas ir pal. Jono XXIII iš naujo išleistas Mišiolas yra Bažnyčios to paties lex orandi ypatingoji išraiška ir deramai gerbtinas dėl savo garbingo bei seno naudojimo. Šios dvi Bažnyčios lex orandi išraiškos jokiu būdu neskatina Bažnyčios lex credendi skilimo, nes tai tėra du Romos rito naudojimo būdai.” (“Summorum Pontificum”, 2007 07 07)
Šis Bažnyčio magisteriumo dokumentas aiškiai nurodo dvejas Romos rito formas kaip vieno ir to paites lex orandi išraiškas. Metų bėgyje ne kartą aptarėme, ką reiškia lex orandi, lex credendi principas Bažnyčioje. Tai – aukščiausias įstatymas. Katalikų Bažnyčios katekizmas skelbia:
„Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už atskiro tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. Iš čia kilęs senas posakis:„Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitanietį [V amž.]: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Kitaip sakant, maldos nuostatos – tai tikėjimo nuostatos. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvybingos Tradicijos elementų ( pagal II Vatikano susirinkimo konstituciją Dei Verbum, 8)“. (1124 paragafas)
„Dėl to nei kunigas, nei bendruomenė savo nuožiūra negali nė vienos sakramentinės apeigos keisti ar ja manipuliuoti. Net aukščiausioji Bažnyčios valdžia negali liturgijos keisti kaip tinkama; tai dera daryti tik paklūstant tikėjimui ir liturgijos slėpinį apgaubiant religine pagarba“. (1125 paragrafas).
Lex orandi, lex credendi yra Kristaus kūno, arba Visuotinės Bažnyčios, gyvasties raiška. Tai – ne žmogaus, ar žmonių grupės, bet Šventosios Dvasios valia, kuri ir tik kuri yra įvairomis liturginėmis bei pamaldumo formomis pasireiškianti Bažnyčios siela. Visa tai reiškia, kad lex orandi, le credendi principui yra paklūstama katalikui privalomu tikėjimo klusnumu. Taip nori Šventoji Dvasia. Šventasis Tėvas, Romos popiežius ir Visuotinės Bažnyčios galva, neklaidingai įvardija šį norą lex orandi, lex credendi principu.
Mūsų Bažnyčioje paklusnumas Magisteriumui ir kartu Šventajam Tėvui tikėjimo bei moralės dalykuose yra tikėjimo akto dalis. Be valios ir proto paklusnumo Dievo valiai objektyviai reiškiamai per visos Bažnyčios tradiciją ir gyvąjį Jos magisteriumą tikėjimo aktas negalimas iš viso.
Žinia, šiais subjektyvaus religingumo, psichologizuotų „dvasinių“ išgyvenimų vartojimo laikais nyksta gebėjimas protu ir valia paklusti objektyviai į Dievo pažinimą bei patyrimą vedančiai tikėjimo normai. Lygiagrečiai sunyksta ir paklusnumas; suklesti klaidatikystė.
Pavyzdžiui, neseniai ponas su kostiumu, pasirodo, vienas Belgijos vyskupų, viešai pasamprotavo apie celibato bei kitų Bažnyčios tikėjimo bei moralės nuostatų naikinimus. Matyt, nusispjaut šiam ponui į Belgijos bažnytinėje provincijoje išsikerojusią pedofiliją, į neseniai atskleistus jos mastus. Gal būt jis ir pats yra korumpuoto klano dalis, kurio vienintelis rūpestis yra rūpintis savo komfortu. Abejoju, ar šiam ponui rūpi nuo žmogaus norų nepriklausomo tikėjimo nekintamu Dievu plėtra jo ganomųjų tarpe ir pastarųjų sielų išganymas. Dievas tebūna tokių veidmainių teisėju.
Visgi paprasti tikintieji, o kartu su jais ir Šventasis Tėvas jau nebeapsikenčia su panašių ponų niekdarystėmis, dargi kurpiamų išsigalvotos klaninės, ne vienybės su Petro sostu vardu.
Manau, kad būtent tikėjimo druską praradusius tinginius, komfortabilia „sava“ religija prisidengusius veidmainius ir išgąsdino minėtas Šventojo Tėvo dokumentas, įgalinęs senosios Romos liturgijos įspūdingą plėtrą visuotinėje Bažnyčioje pastarųjų trejų metų bėgyje. Juk su šia liturgija jokių komfortabilių manipuliacijų čia „nepricirkinsi“. Čia privalu pažinti savo tikėjimą ir jį aktualiai išgyventi per sąmoningą dalyvavimą Dvasios šventinamoje aukoje. ... gal dar neišprusimas tikėjimo dalykuose. Kitų priežasčių aš nesurandu.
Žinia, Romos popiežiaus dokumentas tapo dideliu kiekvieno vyskupo tikėjimo klusnumo išbandymu. Kiekvienos vyskupijos atvejis yra, aišku, itin individualus. Lenkijos vyskupai pasirūpino visa senosios Romos liturginės formos įgyvendinimo struktūra. Kieno siela trokšta, imkite! Taip pat girdime ir apie kaimynų baltarusių rūpestį visaverčia kunigų liturgine formacija.
Lietuva ... ? Čia reikalai kitokie. Čia, atrodo, yra gajūs susigalvoti „pilnos tradicijos“mitai. Tikiuosi, turėsime dar progos panagrinėti šias ir kitas klaidatikių suręstas mintis skrajutes ir kitas baiminga vienybe grįstas religines nuostatas, kurios, deja, prasilenkia su Katalikų bažnyčios mokymu ir tikėjimo doktrina.
Treji metai prabėgo it vienas tikėjimo akto akimirksnis. Ir visgi trys metai Bažnyčioje yra labai trumpas laikotarpis. Net ir keturiasdešimt metų Bažnyčioje yra trumpas laikotarpis. Štai Romos popiežius kviečia pagaliau teisingai suprasti ir aiškinti prieš keturiasdešimt metų įvykusį II Vatikano visuotinį susirinkimą. Reformos hermeneutika prieš suvešėjusią trūkio hermeneutiką! O tereikia tiek nedaug ... tik atsiverti ir nuosekliai skaityti tekstus.
Ačiū, Dievui. Atrodo, kad teisingas supratimas jau pradeda belstis į bent Vilniaus Arkikatedros duris. Tikėkimės, kad greitu laiku šios durys atsivers visavertei Romos liturginei tradicijai abejose jos išraiškos formose.