Už kelių žingsnių įbedęs žvilgsnį į žemę, tarsi ieškotų pamesto pinigėlio pragarmėje, stovi vyriokas - taip pat su kažkokiais tvarsčiais ir įtvarais, regis, su įtaisu sugipsuotai rankai. Nuo turgaus pusės į mūsų užstrigusį akvariumą žiūri visiškai suploto veido žmogus, toks beveidis kaip silkė iš statinės. Į dešinę pusę, aplenkdama remontuojamo šaligatvio plytelių krūvą, visai susirietusi, nelyg ieškotų pamestus pėdsakus, pasuka moterytė kuprytė. Vaizdelis truputėlį primena kažkokios karo ligoninės kiemelio užkulisius, nors nenustebčiau, jeigu kažkas praneštų: ,,Įvažiavome į supuvusių kūnų karalystę.“
Tačiau iš priekio išnyra gana augalota, - tarsi girdžiu akimis, - elastingai šiugždanti milžinės krūtimis mergina. Karti rudenio saulė labiau apšviečia jos romaus, klasikinių bruožų, kiek drovoko veido ovalo kairiąją pusę, ryškėjančią dabar kaip romėniškos monetos aversas.
Koks keistas ruduo, galvoju, įpusėjo rugsėjis, o medžių lapai – žali. Pernelyg kietai suveržta daiktų ir įvykių struktūra nepalieka vietos vaizduotės poetiniam kyburiavimui, tačiau dilgteli supratimas, jog grožis gali būti nepalyginamai žiauresnis dalykas nei visos pasaulio negandos.
§
Troleibusas po pietų darda pustuštis – gale snūduriuoju aš, priekyje kažką tauškia kelios panelytės, regis, vyresnių kursų studentės. Mestelėjęs akį matau, jog viena iš jų - neįtikėtinai ryškiai atsiskleidusio grožio mergina ar moteris, tikras radinys pasaulio stebėtojui, gražių vaizdinių kolekcionieriui. Bandau įsiklausyti į pokalbio nuotrupas. Anoji pasakoja savo draugėms, jog tikrasis moters grožis yra dvasinis.
Kalbos intonacija labai reikli, neleidžianti prieštarauti. Terorizuojamos šitaip draugės tarsi ir bando išsakytai tezei pritarti nelabai artikuliuotais garsais. Dar kartą žvilgtelėjęs vis tik nusprendžiu, jog mane sudominusi mergina nėra jau tokia graži arba, tiesą sakant, yra net labai atgrasi. Šiaip kvailumas gali subjauroti net pačios gražiausios moters veidelį, tačiau čia turiu progą pagalvoti apie dar baisesnį atvejį - karviškumo fenomeną.
§
Šis mane graudinantis nutikimas išplaukia iš prabėgusių dienų atminties. Važiavau tąsyk miesto maršrutų autobusu su nepatogiai susigrūdusiais, besikeiksnojančiais, vienas kitą nervinančiais keleiviais. Tačiau iškart nurimau tarsi nugrimzdęs į debesis, kai prie manęs savo įspūdingu biustu prisispaudė gražiaakė moteris, tiesą sakant, visai ne blondinė. Įdomiausia buvo tai, jog gražioji bendrakeleivė žiūrėjo tiesiai į akis su klausiamo pobūdžio ironija, kuri netrikdė. Vienu metu pajutau, jog stipriau pradeda plakti manoji širdis, kurios ilgesį, tikėjausi, didieji garsiakalbiai perduos jos širdies žiniai.
Nepaisant suintensyvėjusių jausmų, vis labiau traukė į miegą, vaidenosi, jog dvi širdys susikabinusios šoka kažkur už pasaulio ribų. Nevalingai atsidūsėjau, oras nušniokštė pro sukąstus dantis. Staiga pajutau, jog moteris atšoko, aplink atsirado nepatogiai daug laisvos vietos. Tik tada prisiminiau, jog, po gimtadienio baliaus pramigęs ir skubėdamas į darbą, - asilas, - užmiršau išsivalyti tuos prakeiktus dantis...
§
Į sausakimšą troleibusą ryto prieblandoje įlipa giltinė su dalgiu. Niekas perkarusiai senutei juodais rūbais neužleidžia vietos, nes niekas, regis, anosios ir nemato, išskyrus galbūt kelis tokius pat kaip aš, - neišsimiegojusius. Tačiau važiuoklės greitis pakinta bematant. Troleibuso linijos laidai pradeda žaižaruoti, žiežirbų lietus krenta ant žemės, aplinka užsiplieskia tokiais ryškiais fejerverkais, tarsi švęstume naujuosius metus, kurie jau seniai prabėgo. Tampa taip šviesu, kaip gali būti tik skriejant į nebūtį šviesos greičiu.
Iš kur tas šaltis ir drėgmė, persmelkianti kaulus, brr.. Tai kažkas daugiau nei rudens atributai, tai kosminio šalčio nauja kokybė. Žiū: kur sėdėjo paslaptinga nepažįstamoji su vualiu, dabar – kaukolė su besidraikančiu voratinkliu. Kosmoso begalybę skrodžia troleibusas, užskrovęs skeletais, vaiduoklis su geležiniais ūsais...
Prabundu, kai kresteli ir garsiakalbis šaižiai skelbia: ,,Miesto ligoninė“, sekantis sustojimas ,,Gražieji kalneliai“!
§
Troleibuso keleiviai diskutuoja, ginčijasi, priešgyniauja vienas kitam. Kartais pradeda sutarti? Kažin kažin. Įsikabinę į turėklą virš galvos, siūbuodami vienas prieš kitą klubais, jis ir ji kalbasi akimis - liūdnai apie prabėgusią vasarą:
- ... nužydėjo jau gėlė!..
- ...liko didelė skylė...
§
Jis ištiesė jai ranką, padėdamas išlipti iš autobuso. Ji įsikabino jam į parankę visam gyvenimui.