Tiesiog tiek pretendentų sulaukė savininkas, pasiskelbęs ieškantis žmogaus, galinčio prižiūrėti jam priklausančią kaimo turizmo sodybą. Nuo studentų iki kalinių. Atrodytų, rinkis ir džiaukis.
Tik ne viskas taip paprasta. Vienam pretendentui toks darbas atrodo kaip amžinos atostogos. Kitas toks nagingas, kad kol įkals vieną vinį, dešimtį sulankstys. Trečias neįsivaizduoja sodybos prievaizdo darbo be alkoholio kvapo, nuolat sklindančio iš burnos.
Būtų nieko, jeigu šis atvejis būtų vienintelis. Tačiau užtenka žvilgtelėti į darbo biržos statistiką. Antai bedarbių apdailininkų jos įskaitoje vakar buvo 94. Pasiūlymų užimti būtent tokią darbo vietą – 44. Ne vienu atveju regionai sutampa, iš Joniškio netektų baladotis į Vilnių.
Dar gražiau dėl vadinamųjų plataus profilio statybininkų. Laisvų vietų – net trys dešimtys, bet 24 tokios profesijos atstovai niekaip neranda darbo.
Nieku gyvu nenoriu įžeisti tikrųjų bedarbių. Tačiau ne paslaptis, kad popieriniai bedarbiai egzistuoja tik dėl mokamų pašalpų ir nieko nekainuojančio sveikatos draudimo.
Verslininkai gali papasakoti šimtus istorijų, kaip atvykėlis iš darbo biržos prašo ne darbo, o tik pažymos, kad jis į šią vietą netinka. Kam dirbti, jeigu galima ilsėtis kad ir už perpus mažesnę valstybės mokamą „algą”?
Stambiuosius ūkininkus kiekvieną pavasarį apninka galvos skausmas: kur kaime rasti padorių pagalbininkų derliui nuimti? Juk du iš trijų nevalios savaitę paeiti vos gavę pirmąjį atlygį.
Prieš trejetą metų buvo išspausdintas iš pažiūros juokingas skelbimas: „Priimsiu į darbą dailidę. Gali būti saikingai geriantis.”
Regis, praeitis sugrįžta.