Viešpatie aukštielninkas, pone A.Gelūnai, kaltinimas ne jums, ką tik
tapusiam ministru, bet tiesiog techniškai įdomu, o ar kada nors ta
atsakomybė už pakastus 250 mln. valdiškų litų pas mus buvo asmeninė?
Nors vieną pavyzdį, kada atsakomybė Lietuvoje buvo ne kolektyvinė, pone
ministre, ir galima bus nuo jūsų atsikabinti, net nepabandžius
apkaltinti kaip studentų gerbto akademiko tokia „lapsus linguae“.
Ministras pareigingai vardijo, kad statybas kuravo ir Kultūros ministerija, ir
speciali komisija, ir Seimo Audito komitetas, ir daugybė kitų žinybų, ir, žinoma,
visos ankstesnės vyriausybės šiurkščių klaidų padarė.
Bet mes ir be A.Gelūno puikiai žinome, kad, nors daugiau kaip tris
kartus pabrangusiuose Valdovų rūmuose dėl vis dar neveikiančių
ventiliacinių, šaldymo ir inžinerinių sistemų gali sunykti ir tos kelios
likusios tikro viduramžių mūro liekanos, kaltų nėra ir nebus.
Nieks kits čia nekalts, Lietuvėle, tu pati. Nepaisant to, kad
prezidento A.Brazausko privilegijuotų Panevėžio statybos tresto meistrų
sumūrytas plytas dabar ims perskaičiuoti Generalinė prokuratūra.
Kad ir ką leistume statyti valdžiai - Seimo priestatą, ministeriją ar
tik tualetą kaip Kaune - lauk išpūstų išlaidų. Bet kai valdžiai dar leidi
statyti ir nežinia ką bei nežinia kaip - rūmus, kurie neaišku kaip
atrodė ir kaip buvo įrengti - valstybės išlaidos tiesiog privalo būti kosminės.
Būtent tokia statyba nuo pirmosios akimirkos ir buvo Valdovų rūmai.
Rūmai buvo statomi neturint viso rūmų komplekso projekto, nusistebėjo
baisiausiai valstybės kontrolieriai. Naivuoliai. O kaip kitaip? Negi auditoriai
rimtai mano, kad iš pradžių galėjo būti parengtas visas rūmų projektas?
Toks uždavinys - ne mūsų architektų ir istorikų blauzdoms, gal išvis ne žmogaus
jėgoms, nes tai - pati tikriausia lietuviška utopija.
Auditorius dar galima kažkaip pateisinti - jų meno istorijos niekas
nemokė. Bet kultūros ministras A.Gelūnas - filosofas, Dailės istorijos
ir teorijos katedroje dirbęs. Tai kodėl jis taip melodramatiškai
dievagojasi, jog dabar tai jau tikrai bus peržiūrimos sąmatos, bus siekiama,
jog jos „realiau“ atitiktų statybos ir restauravimo darbų kainas?
Tik liaudį piktina, o rimtus žmones dar ir prajuokina. Nebus taip. Rūmus dar
reikės prikimšti baldų, gobelenų, skulptūrų. Irgi nežinia kokių ir kaip.
Apie tai, kad Valdovų rūmų statybos laukia kaip tik toks likimas, dar
1989 metų balandį žurnale „Krantai“ rašė dailės istorikas, muziejininkas
V.Drėma (1910-1995), o kietesnių už jį šioje srityje - nedaug, jei apskritai yra.
Itin informatyviame straipsnyje „Ad Fontes, cives!“, skirtame Valdovų
rūmų atstatymui, V.Drėma net tris kartus pakartoja ir dar juodu šriftu išskiria vieną ir
tą patį teiginį - Valdovų rūmų atstatymas yra utopija.
„Sumanymas atstatyti rūmus Vilniaus Žemutinėje pilyje yra labai gražus
ir viliojantis uždavinys, tačiau šiandieninėmis aplinkybėmis ir
sąlygomis yra perdėm utopiškas ir nerealus, - rašo V.Drėma ir priduria,
kad turima tik subjektyvi dailininkų dokumentacija yra „nepakankama šiam
paminklui atstatyti“, nes ši „ikonografija yra atsitiktinė.“
Šiandien, žiūrint į išdygusį Valdovų rūmų muliažą, nesunku atpažinti 1802 metų
piešinį. Tačiau jame Valdovų rūmų liekanos užfiksuotos jau po jų
išgriovimo, iš atminties. O juk ir XVIII a. viduryje rūmuose būstus
nuomojosi, juos visaip perstatinėjo miestiečiai, kurių vienas net buvo
įrengęs čia kepyklą.
Prieš 21 metus V.Drėma reikalavo pirmiausia surasti M.Knakfuso 1794 m.
rūmų revizijos aktą, architekto Rossio 1793 m. pilies piešinius ir
istorinius dokumentus iš buvusios Chreptavičių bibliotekos Ščorsuose.
Aiškino, kad ne ką geriau ir su istoriniais dokumentais apie rūmų
statybas, rekonstrukcijas, remontus ir naudojimą.
V.Drėma neapėjo ir Valdovų rūmų statybos entuziastų šiuo metu valkiojamo
per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintos karališkosios Varšuvos pilies atstatymo pavyzdžio.
Anot jo, lenkų praktika „nieko dalykiško“ negali duoti mūsų rūmų
atstatymui, nes lenkai turėjo detalią inventorinę dokumentaciją su
tiksliais matmenimis, daugybę fotografijų ir sveikų rūmų fragmentų, be to,
lenkų restauruotojai atsiminė rūmų išvaizdą, todėl jiems nereikėjo
improvizuoti ir subjektyviai spėlioti.
Antrasis V.Drėmos perspėjimas: „Stokojant profesionaliai moksliškai
paruoštų architektų restauratorių, architektūrologų bei dailės istorikų,
nuodugniai pažįstančių Lietuvos architektūros istoriją nuo seniausių
laikų, jos stilių kaitą bei tautinę jos specifiką, ryžtis atstatyti
kunigaikščių rūmus yra grynai utopinė svajonė.“
Ir trečiasis: „Taigi mūsų architektai restauratoriai ir apskritai
architektai tokio sudėtingo ir itin atsakingo uždavinio kaip Vilniaus
kunigaikščių rezidencinių rūmų atstatymas nesugebės išspręsti.“
Anot V.Drėmos, to nesugebės padaryti net kviestiniai specialistai ir
konkursai, „kuriems įvertinti neturime nė vieno autoritetingo eksperto“.
Tuomet V.Drėma siūlė pora gabių vyrukų nusiųsti į Italiją - studijuoti,
išsiaiškinti, kuo lietuviškas manierizmas skiriasi nuo itališko manierizmo.
Ar tai buvo padaryta? Gal visi tie specialistai, be kurių V.Drėma
neįsivaizdavo Valdovų rūmų statybos pradžios, Lietuvoje buvo parengti?
Nuo 114 mln. iki 367 mln. litų išaugusi Valdovų rūmų statybos sąmata tik
sustiprina spėjimą, kad V.Drėma pataikė į dešimtuką. Statant nežinia ką
pagal nežinia ką, kitokio rezultato vargu ar galima buvo tikėtis.
Ar galėjo V.Drėmos straipsnio nežinoti kultūros ministras A.Gelūnas? Sunku būtų
patikėti. Matyt, bus pamiršęs. Ne jis vienas toks. Štai kodėl dabar ne
vienam kultūros ministrui pravartu būtų prisiminti pamokantį V.Drėmos tekstą.
Pageltę nuo amžiaus „Krantų“ puslapiai be įkyrių moralų parodo, kuo
baigiasi avantiūros, kai aukšti politikai valstybinius sprendimus priima,
atmesdami protingų ir išsilavinusių žmonių perspėjimus.
Valdovų rūmų realiai dar nėra net Gedimino pilies papėdėje ir vargu, ar jie kada bus
pastatyti lietuvių širdyse, užtat turime dar vieną amžiaus bylą - su
jau seniai vemti verčiančia ta pačia „kolektyvine atsakomybe“.