10 metų kun. V.Veilentas vadovavo Vatikano radijo lietuvių skyriui Romoje. Dabar Vytauto Didžiojo universitete jis dėsto komunikacijos kursą. Tad ir pokalbį pradėjome nuo temos apie tai, kad anksčiau kariuomenės ordinariate komunikacijos trūkdavo, kalbėjomės ir apie būtinybę Bažnyčioje vystyti tiek vidinius susikalbėjimo, tiek išorinius ryšius.
***
– Lapkritį Lietuvos kariuomenės ordinariatas švęs dešimtmetį. Pastarieji metai buvo kiek sudėtingesni dėl to, kad šioje tarnyboje nebuvo susikalbėjimo, – apie tai rašė ir žiniasklaida. Ar tos negerovės nekilo dėl kai kurių ambicijų ir nenoro nuoširdžiai aptarti problemų, išgirsti kitokią nuomonę?
– Priežastis teisingai įvardinta: trūko komunikacijos. Komunikacija, kaip žinome, nėra tik vieno žmogaus kalbėjimas ir žinios, nurodymų pateikimas – turi būti ir grįžtamasis ryšys. Jei nepaisoma grįžtamojo ryšio – komunikacijos procesas nevyksta.
Šiandien kariuomenės ordinariate situacija yra pasikeitusi: kariuomenės ordinariatas turi naują vyskupą, džiaugiamės, kad gražų 10 metų jubiliejų pasitinkame bandydami buvusias problemas spręsti iš esmės.
– Turite tikrai nemažą patirtį komunikacijos srityje. Prieš 20 metų redagavote „Katalikų pasaulį“, socialinę komunikaciją studijavote Romoje saleziečių universitete, 14 metų dirbote Vatikano radijuje. Manau, visiems akivaizdu, kad Lietuvos bažnyčioje per šiuos 20 galimybių metų nepakankamai dirbta tiek vidinių, tiek viešųjų ryšių srityse. Ką reikėtų daryti?
– Institucinė žiniasklaida – ar tai būtų Bažnyčios, kariuomenės ar ministerijos – visada stengiasi pabrėžti tai, kas normalu ir teigiama toje institucijoje: viskas vystosi pagal tam tikrą modelį, situacija valdoma, o šių dienų visuomenė, žiniasklaida labiau pagrįsta sensacingomis žiniomis, nestandartinėmis naujienomis.
Žinome vadovėlinį pasakymą: jei šuo įkando žmogui – kokia čia žinia? Bet jei žmogus įkando šuniui – tada tai žinia, ja visi susidomi, stengiasi kuo plačiau paskelbti. Negerai, kai visuomenė yra valdoma pigių sensacijų, kita vertus, visai normalu, kad žiniasklaidos atstovai atkreipia dėmesį į tokias situacijas, kurios netelpa į nuvalkiotus, tradicinius rėmus.
Žiūrėkime – ir Jėzus buvo nuostabus komunikatorius, jis nevengė pasinaudoti ir konfliktinėmis situacijomis. Nuolat kildavo konfliktų tarp jo ir fariziejų – gydyti religijos draudžiamu laiku ar ne?
Jo mostai ir žodžiai akivaizdžiai kitoniški, veržlūs, ir tai mus pasiekia bei žavi. Todėl ir mes turėtume tos rizikos nebijoti ir komunikuoti išeidami iš tų sustabarėjusių rėmų, normų.
– Gyvendamas Romoje ir dirbdamas Vatikano radijuje turėjote galimybę stebėti, kaip Katalikų bažnyčiai sekasi su visuomene bendrauti per žiniasklaidą. Ar sugebama kūrybingai skleisi žinią, ar labiau užsiimama virkavimais, kad žiniasklaida yra bloga ir pan.?
– Mano atsakymas gal ir nuvils. Negalėčiau pasakyti, kad labai gerai sekasi krikščionišką žinią skleisti per žiniasklaidą, kad ir toje pačioje Italijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje. Nors yra labai gerų spaudos pavyzdžių. Kad ir italų katalikų dienraštis „Avvenire“ ar „L'Osservatore Romano“ bei prancūzų dienraštis „La Croix“, tačiau juos skaito ne tokia didelė žmonių dalis, kokios norėtųsi. Palyginti visų tų šalių mastais, šių laikraščių tiražai yra labai maži.
Nesuprantamas man požiūris ir Lietuvoje – neva krikščioniški leidiniai, radijas ar kitos žiniasklaidos tarnybos, agentūros turi pačios išsilaikyti ar net nešti pelną. Niekur pasaulyje taip nėra. Katalikiška žiniasklaida yra dotuojama, tam yra skiriamos nemažos bažnyčios lėšos. Krikščioniškos žinios paskelbimas kainuoja, tam reikia investicijų – tai yra kaina, kurią privalu sumokėti.
Tas pats Vatikano radijas, kuriame dirbau, – juk jis pats neišgalėjo išsilaikyti ir tiesiogiai nė cento neuždirbdavo. Bet tai yra būtina kaina, jei norime skelbti Gerąją Naujieną šiuolaikiniam pasauliui.
Žiniasklaidos padėtis sudėtinga. Koks nors bulvarinis leidinys už labai prastos vertės skandalais kvepiančius straipsnius žurnalistui gali mokėti didelius pinigus, o moralės principų besilaikantys ir tiesos tarnybai pasišventę žurnalistai neretai iš idėjos dirba už varganą algą. Rašo labai gerus straipsnius, už kuriuos negauna tinkamo atlygio. Laikosi savo požiūrio, pasaulėžiūros, principingumo, neseka paskui pinigus ir nuostatą – už ką daugiau moka, taip ir rašysiu.
– Tikriausiai prasčiausiai Bažnyčiai sekėsi bendrauti su pasaulietine žiniasklaida. Nesuvoktas visiškai pasikeitęs visuomenės mąstymas, kad diktatu nieko nepasieksi, o sektantišku užsisklendimu – tuo labiau. Ar kartais to bendravimo, komunikacijos neapsunkina paprasčiausias dalykas, religiniais terminais sakant – nuodėmė, išdidumo nuodėmė?
– Šitas jūsų klausimas labai panašus į žurnalistų klausimą popiežiui neseniai vykusios kelionės į Angliją pradžioje: kaip padaryti Katalikų bažnyčią patrauklesne sekuliarizuotame pasaulyje? Atsakydamas popiežius priminė, kad esminė Bažnyčios perspektyva nėra būti patraukliai.
Bažnyčia nedirba sau. Jos tikslas nėra galia ar kuo didesnis tikinčiųjų skaičius. Bažnyčia yra tam, kad visiems būtų prieinama žinia apie Jėzų Kristų, apie meilę, sutaikymą ir atleidimą Jo asmenyje. Bažnyčia yra Kristaus balsas. Ji turi būti skaidri, perregima dėl Kristaus.
Išdidumas ir arogancija, be jokios abejonės, apsunkina ar net neįmanomą daro bet kokią komunikaciją, todėl reikia siekti atvirumo ir geranoriškumo. Moderniųjų laikų Bažnyčios vadovai – gyvas pavyzdys. Prisiminkime popiežių Joną Paulių II, kuris ragino publikuotis žiniasklaidoje ir pats, galima sakyti, buvo žiniasklaidos žvaigždė. Juk tebėra gajus stereotipas, kad krikščionybėje – daugiausia draudimų, o ne pozityvių skatinimų.
Pirmiausia patys stenkimės pozityviai gyventi ir tą džiaugsmą skleisti kitiems. Taip ir žiniasklaidoje reikia ieškoti tų pozityvių tikėjimo daigų.
Kartais Bažnyčia labai skaudžiai reaguodavo į bet kokią kritiką. Tačiau, kaip ir bet kuri institucija, ji turėtų ją priimti ir tobulėti. Tai padėtų gyvuoti ir net klestėti. Reikėtų ir padėkoti už konstruktyvią kritiką, ir tuoj pat klaidas taisyti. Jei mes klaidas ir negeroves dangstysime, slapstysime, tai tik save apgaudinėsime. Konstruktyvią kritiką reikia labai palankiai priimti.
Iš kitos pusės – yra rizikos, kad konstruktyvi kritika gali virsti kryptingu noru sumenkinti. Bet tikėkimės, kad sąmonėjant ir visuomenei, ir Bažnyčiai šie procesai bus kuo skaidresni. Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, bet ne nuo visuomenės. Bažnyčia yra visuomenėje. Bažnyčios vadovybė tikrai mato šiuolaikinės visuomenės realijas ir supranta, kad diktatas yra pats netinkamiausias sielovados būdas. Reikia dialogo, išmintingos komunikacijos tiek pačioje bažnytinėje bendruomenėje, tiek su tomis grupėmis, kurios yra kiek tolėliau nuo tikėjimo ar net dėl tam tikrų priežasčių jai priešiškos.
– Bažnyčia dažnai laikoma sustabarėjusia institucija, kuri paprastą žmogų spaudžia prie žemės. Kokie krikščionybės principai galėtų žmogų įkvėpti, duotų sparnus, pakeltų dideliems skrydžiams iki dangaus?
– Matyt, man labai sekėsi, kad mano tiesioginiai viršininkai niekad manęs nespaudė prie žemės, bet atvirkščiai – skatino siekti vis kažko daugiau ir esu jiems už tai dėkingas. O krikščionybėje aš randu džiaugsmą. Kartais tos taisyklės, kurias randame joje, yra palyginti griežtos, bet jos padeda labai gerai ir sėkmingai sutvarkyti gyvenimą, siekti kilnių tikslų.
O krikščionio gyvenimą lyginti su skrydžiu yra tikrai labai teisinga ir prasminga. Gyvenime visi žinome, kad būna visokių akimirkų. Ne visada pasieki užsibrėžtą tikslą, ir šiaip gali daug kas pasidaryti beprasmiška ir pilka. Kai įskrendi į debesį būna panašiai. Tačiau reikia skristi pagal tam tikrus prietaisus ir taisykles. Kai pagal tuos prietaisus skrendi, po kurio laiko išskrendi iš juodų debesų ir tos audros, o sunkumai, nežinios tarsi lieka už mūsų, mes jas įveikiame.
Taisyklės ir principai krikščionybėje yra ne dėl to, kad norima žmogų pavergti, jie skirti sėkmingam, įkvepiančiam gyvenimo skrydžiui.