Mokslininkai sukūrė kompiuterinį simuliacinį modelį, kuris parodo, kad ilgai pučiant stipriam rytų vėjui tam tikroje senovės Nilo deltos vietoje didelis vandens kiekis galėjo pasislinkti ir maždaug dviem valandoms atidengti sausumos tiltą – pakankamai laiko, kad nelaiminga pavergtoji tauta pabėgtų į laisvę.
Išėjimo knygoje rašoma, kad paprašytas Mozės Dievas praskyrė vandenis pasiuntęs stiprų rytų vėją, taigi mokslininkų modelis neprieštarauja Biblijai. Vis dėlto jis leidžia suabejoti, ar pranašui negalėjo paprasčiausiai pasisekti laiku ir tinkamoje vietoje pasiekti pakrantę.
JAV Nacionalinio atmosferos tyrimų centro (NCAR) bei Kolorado universiteto mokslininkų komanda atmetė galimybę, kad Mozės vedami izraelitai kirto Raudonąją jūrą. Pasak jų, vandens telkinio dugnas turėjo būti visiškai plokščias, kad vanduo būtų galėjęs atsitraukti.
Jie išstudijavo senovės Nilo deltos topografijos žemėlapius ir pastebėjo, kad perėja galėjo atsiverti senoje upės atšakoje, kuri įteka į pakrantės įlanką, anuomet vadintą Tanio ežeru.
Mokslininkai pasinaudojo archeologų tyrinėjimais, palydovinėmis nuotraukomis ir šiuolaikiniais vietovės žemėlapiais, kad nustatytų, koks vandens gylis ir srovės galėjo egzistuoti prieš 3 tūkst. metų. Tada suvedė visus duomenis į kompiuterį, kuris pamodeliavo, kokį poveikį toje vietoje galėjo turėti stiprus vėjas.
Paaiškėjo, kad 12 valandų pučiantis 28 metrų per sekundę stiprumo rytų vėjas galėjo nustumti pakankamai vandens, kad atsidengtų 1,8 metro gylio dugnas. Keturioms valandoms būtų atsiradusi 4 kilometrų ilgio ir 5 kilometrų pločio sausumos perėja.
„Žmones visais laikais žavėjo ši Išėjimo knygos istorija ir jie svarstė, ar ji gali remtis istoriniais faktais, - sako tyrimo autorius Carlas Drewsas. - Šis tyrimas parodo, kad vandens perskyrimo aprašymas išties turi pagrindą fizikos dėsniuose“.
Biblijos įvykių versija taip pat aprašo paskui Mozę Raudonosios jūros dugnu skubančius Egipto armijos vežimus, kuriuos užlieja vandens sienos, paskandindamos žmones ir arklius.
Kompiuterio modelis gali paaiškinti ir tai, sako C.Drewsas: „Simuliacija gana tiksliai sutampa su tuo, kas rašoma Išėjimo knygoje. Vandens praskyrimą galima suprasti remiantis skysčių dinamika. Vėjas nustumia vandenį pagal fizikos dėsnius, sukuria saugią perėją su vandens užtvaromis iš abiejų pusių, o tada staiga leidžia vandeniui grįžti atgal“.
Taigi Mozė galbūt iš tikrųjų pervedė izraelitus per vandens telkinį. Tik panašu, kad tai nebuvo Raudonoji jūra.