Atrodytų, kad tai neįprastas pasirinkimas N.Philibert'ui, kurio dauguma filmų pasakoja apie žmonių bendruomenes. 2007-ųjų „Sugrįžimas į Normandiją“ („Retour en Normandie“) nagrinėja, kas nutiko nedidelio miestelio gyventojams, kurie prieš tris dešimtmečius „suvaidino“ kitame filme. Didžiausio pripažinimo sulaukęs N.Philibert'o filmas „Būti ir turėti“ („Être et avoir“, 2002) seka vienos Prancūzijos kaimelio mokyklos – vieno mokytojo ir grupės 4-11 metų mokinių – gyvenimą.
- O apie ką iš tiesų pasakoja „Nénette“?
- „Nénette“ yra filmas apie beždžionę. Nenetė yra jos vardas, ji yra sena orangutanų patelė, gyvenanti Paryžiuje, mažame zoologijos sode miesto centre. Kartu tai filmas apie žmones. Jame mes už narvo stiklo matome Nenetę bei girdime zoologijos sodo lankytojus. Kasdienius lankytojus, jų komentarus apie save, kaip jie lygina gyvūnus ir žmones. Tai filmas apie santykį tarp žmogiškumo ir gyvūniškumo bei tam tikras paties kino apmąstymas – nes kinas yra tarsi narvas, o filmas – savotiškas veidrodis.
- Kuria prasme?
- Kai mes žiūrime į šiuos gyvūnus, kurie ir patys labai atidžiai mus stebi, po kelių akimirkų imame nebesuprasti, kas į ką žiūri. O kinas yra projekcija.
- Kaip kilo mintis dokumentiniam filmui?
- Vieną dieną nuėjau aplankyti nedidelio zoologijos sodo ir kai įėjau į beždžionių namą, pradėjau stebėti Nenetę, kitus orangutanus. Po kurio laiko nusprendžiau sukurti filmą apie juos ir mus.
- Ar buvo sunku dirbti su gyvūnais?
- Šiuo atveju negaliu sakyti, kad buvo sunku, nes gyvūnas, kurį filmavau, buvo įkalintas nedidelėje erdvėje. Tai labai skiriasi nuo to, kai gyvūnus tenka filmuoti laukinėje gamtoje. Zoologijos sode lengviau. Žinoma, lengva niekada nebūna, ir įkalintą gyvūną filmuoti nėra lengva, bet techniškai lengviau nei laisvėje.
- Ar reikėjo planuoti kadre girdimus žmonių pokalbius?
- Filme mes girdime įvairius apmąstymus – paprastų lankytojų, zoologijos sodo prižiūrėtojų, kartu žodžius žmonių, kuriuos aš pats specialiai pakviečiau. Tai mano draugai – aktorius, režisierius, muzikas, psichoanalitikas. Įvairiausi žmonės, kurie atėjo ir improvizavo savo apmąstymus, kurie kilo staiga susitikus su Nenete.
- Kodėl nefilmavote jų, tik Nenetę?
- Mums nebūtina matyti žmonių – įspūdis daug stipresnis, kai jų nesimato. Manau, kad įtaigiau juos laikyti už kadro.
- Kiek dokumentinio filmo kūrime yra kruopštaus planavimo ir kiek – tiesiog vyksmo priešais kamerą fiksavimo?
- Yra įvairiausių darbo metodų. Kiekvienas režisierius turi savo įpročius ir metodus, darbo filosofiją. Mano atveju, kuo mažiau aš ruošiuosi, tuo man geriau. Mėgstu filmuodamas improvizuoti. Mėgstu kiekvieną dieną iš naujo išrasti filmą. Jei turėčiau laikytis plano, labai griežto – pirmą dieną filmuojame šią sceną, antrą – šią ir t.t. – greitai aš nebenorėčiau tęsti. Man nepatinka taip dirbti. Aš noriu rizikuoti ir laisvai perkurti filmą kiekvieną dieną – tai suteikia tam tikro trapumo, nes kai pradedu filmuoti filmą, nežinau, kaip jis baigsis.
- Ar sunku priversti žmonės elgtis natūraliai? Pavyzdžiui, filmo „Être et avoir“ herojus, kurių dauguma – vaikai?
- Mano tikslas – išlaikyti žmonių spontaniškumą. Jei jie ima vaidinti, nebeįdomu. Bet žinoma, kai esi šalia su kamera, ta kamera keičia elgesį. Taigi aš turiu pasistengti, kad kamera jų elgesį pakeistų kuo mažiau. Neturiu jokių konkrečių metodų. Pirmą dieną kai kurie vaikai iš „Être et avoir“ priėjo prie kameros ir ėmė maivytis, tad aš jiems pasakiau: jei taip darysite, aš nefilmuosiu. Bet tai normalu, jiems tikriausiai reikėjo tą padaryti, kad po valandos nusibostų ir mes galėtume pradėti filmuoti.
Viskas priklauso ir nuo vaikų. Kai kurie pripranta prie kameros greičiau už kitus. Mažiausiems kamera nerūpėjo, jie nekreipė į ją dėmesio. Pirmąsias dienas šiek tiek, bet po savaitės jie jos visiškai nepastebėdavo. Vyriausieji elgėsi kitaip – jie buvo drovesni, bet tai natūralu. Taigi mano užduotis – ne bandyti filmuoti žmones, kai jie jaučia šalia esant kamerą, ne vogti vaizdus, bet bandyti būti priimtam tarp žmonių, kuriuos filmuoju. Kai dirbu, būnu labai arti žmonių, kartais už vieno metro, visai šalia.
- Ar sunku būna pačiam nesikišti į veiksmą? Tarkim, vienoje „Être et avoir“ scenoje mokytojas ir vaikai ieško kviečių lauke pasiklydusios mergaitės. Nekilo noras jiems padėti?
- Tiesą sakant, aš nesijaudinau, kai Alizé dingo. Tada man nekilo pagunda įsikišti ir nutraukti filmavimą. Bet kartais filmuodamas pasijuntu nepatogiai ir matau, kad turiu sustoti. Kuriant šį filmą, „Être et avoir“, taip nutiko daugybę kartų. Negalvokite, kad mes filmavome visą dieną, nuo 9-os valandos ryte iki 5-os vakare. Visai ne. Filmuodavome gal 35-40 minučių per dieną, ne daugiau. Mes rinkomės momentus. Buvome labai atsargūs, kad veikėjai nepasijustų nepatogiai.
- Kodėl nusprendėte tapti dokumentininku?
- Kai buvau paauglys, labai dažnai eidavau į kino teatrą. Tuo metu mano tėvai neturėjo televizoriaus, internetas dar neegzistavo, o kinas man tapo būdu keliauti, atrasti kalbas, skirtingus prancūzų kalbos dialektus, veidus, peizažus, kurių nepažinojau. Man patiko užsienietiški filmai kitomis kalbomis. Po truputį subrandinau mintį pats kurti filmus.
- Bet žiūrėdavote vaidybinius filmus, ne dokumentinius?
- Tuo metu daug žiūrėdavau daugiau vaidybinių filmų nei dokumentinių. Iš pradžių, kai ėmiau svajoti tapti režisieriumi, ir pats norėjau kurti vaidybinius filmus. Bet taip nutiko, kad mano pirmasis filmas buvo dokumentinis, o jį kurdamas atradau šį žanrą. Po pirmojo filmo nusprendžiau sukurti dar vieną ir dar vieną. Taigi tapau dokumentininku, bet manau, kad riba tarp dokumentikos ir vaidybinių filmų labai plona. Manau, kad net ir dokumentiniai filmai yra kupini fikcijos. Aš ir kiti dokumentininkai kuriame tokius filmus, kurie labai artimi vaidybiniams. Mano filmuose yra labai daug fikcijos.
- Lyginant su kitais dokumentininkais, atrodo, kad jūsų filmuose sąmoningo konstravimo yra gerokai mažiau. Viename interviu save lyginate su Michaelu Moore'u ir sakote, kad jūsų pasakojimo būdas visiškai kitoks.
- Taip, mes skiriamės, nes Michaelas Moore'as kuria filmus, kuriais bando kažką įrodyti, kažką pademonstruoti – idėją, politinį požiūrį arba JAV sveikatos apsaugos sistemos blogį. Taigi jo filmai labiau primena žurnalistiką nei kiną. Propagandą. Jis greičiau yra žurnalistas – ir, mano manymu, šiek tiek demagogas. Aš stengiuosi dirbti kitaip.
- Ar sulaukiate priekaištų iš žmonių, kuriems nepatinka tai, kaip juos pavaizdavote?
- Kartais taip atsitinka, bet nedažnai. Atsitiko tik kartą ar du. Mano pirmasis filmas buvo apie didelius pramonės bosus. Vienas iš jų pasiskundė, kad jam nepatiko filmas, ir galų gale jis buvo cenzūruotas, kai jį transliavo per televiziją.
- Ar jums svarbu žinoti, kas žiūrės jūsų filmus?
- Kuriant filmą mes niekada nežinome, kas ateis jo pasižiūrėti. Nežinome, ar filmas bus sėkmingas, ar ne. Aš nekuriu filmo kuriai nors žmonių kategorijai. Filmų žiūrėjimas yra tarsi keliavimas, bet ir patys filmai keliauja. Man smagu išgirsti, kad kuris nors mano filmas žiūrimas ir kitoje šalyje, sudomina jos žmones.
- Ačiū už pokalbį.