Sumenko ne tik idėjos, be katastrofiškai sumažėjo žmonių, politiką
vertinančių kaip garbingą profesiją. Ką jau kalbėti apie pašaukimą.
Daugeliui politika tapo nuotykiu, egzotiška kelione į lakių posakių ir aforizmų šalį, interviu apie gyvenimo būdą, pokalbiu su rinkėjais tviskančioje šokių salėje ir nuobodoliu susitikimuose apšepusiuose
kultūros centruose su nuo drėgmės sustirusiais rinkėjais, kurių naivius
klausimus dar gali išklausyti tik seno politinio sukirpimo signatarai.
Per 20 metų Lietuva išlaikė aukštos kvalifikacijos specialistus
tradicinėse profesijose ir išsiugdė talentus naujose, tokiose kaip
informatika, bet politika, palyginti su pirmuoju atkurtos Lietuvos
dešimtmečiu, degradavo.
Politika virsta kiču. Beveik du trečdaliai iš Sąjūdžio į didžiąją
politiką atėjusių žmonių neturėjo partinio gyvenimo patirties. Didžioji
Sąjūdžio frakcija buvo ambicijų ir voliuntarizmo mišinys ir tik
pasiryžimas net gyvybės kaina ginti tai, kas iškovota neleido per
greitai nuslysti į painius politinio gyvenimo užkulisius.
Tačiau prisimename ir unikalius politinio gyvenimo epizodus, kaip savo
profesijose pasiekę aukštumų, garbingo amžiaus profesoriai ir akademikai
lyg mokiniai studijavo politologijos abėcėlę ir su didžiausiu malonumu
platindavo sužinotas politines naujoves.
Nepriklausomybės atkūrimui pritarę Lietuvos komunistai organizacine
prasme jautėsi tvirčiau ir labai greitai atnaujino ryšius su rėmėjais
miestuose ir ypač kaime. Sėkmingai pasirinkę socialdemokratinę nišą,
apjungę panašiai mąstančius, nuolat pirštu rodydami į patrauklų
skandinavišką modelį, kairieji politikoje dominavo penkiolika metų. Jų
gretose daugiausia išliko ir profesionalių politikų.
Dešinė, švytuodama nuo laukinio kapitalizmo iki lozungų, kviečiančių
viską nacionalizuoti, o turtingus žmones susodinti į kalėjimą, vis dėlto
sukūrė dvi įtakingas partijas - Tėvynės Sąjungą ir krikščionis
demokratus, kurios net nebūdamos valdžioje lėmė Lietuvos įstojimą į
europines bei euroatlantines struktūras.
Savo gretose jos taip pat pradėjo ugdyti profesionalius politikus,
idealistus visuomenininkus ir gabius organizatorius. Atrodė, nors ir
klibikščiuodamas, valstybės politinis gyvenimas pradeda rikiuotis į
efektyvią dvipartinę sistemą. Tačiau neaiškios kilmės puvėsis, vienų
priskiriamas išvirkščiai nacionalinio charakterio pusei, kitų -
sovietiniam palikimui, taip pat dirbo savo darbą.
Dabar sunku pasakyti, kada ta politinio gyvenimo erozija prasidėjo.
Mano manymu, kai buvo pradėtas platinti šūkis - balsuokime pinigais.
Prisiminkime metą, kuris visuomenėje buvo vadinamas "kioskininkų Seimu".
Pasikeitė ne tik politikos turinys, bet ir forma, politikų kalbėjimo
maniera ir net išvaizda. Buvo paskelbtas karas "kalbančioms galvoms",
nuobodžiam akademiniui kalbėjimui, niurzgėjimui, argumentų ieškojimui
ir abejonėms.
Reikia pripažinti - šis karas buvo sėkmingas ir galutinė pergalė
pasiekta šiuolaikinėse programose "kviečiame šokti".
Dabar jau niekam nekyla abejonių, kad iškili krūtinė ir kitų kūno dalių
demonstravimas politikių ir politikų asmenyje kur kas greičiau pasiekia
rinkėjų širdis, negu nuobodūs pasakojimai apie užsienio politiką ar
ekonominės politikos ydas.
Gerai pamenu, kaip visi šaipėsi iš V.Žirinovskio kalbų ir manierų, bet
jau po dviejų metų Lietuvos politikai šaukė vieni ant kitų garsiau nei
teatre, o žirinovskinis stilius tapo norma.
Tačiau besimaivančios, atsitiktinai į Seimą patekusios personos dar nėra
didžiausia blogybė. Už jų nugarų išsirikiavo žmonės, kurie vengė viešo
kalbėjimo ir nesirodė žydruosiuose ekranuose. Jie sėkmingai dalyvavo
trijose privatizavimo bangose ir per savo atstovus Seime bei
vyriausybėse išvengė teisinių komplikacijų.
Avantiūrizmas ir atviras valstybinio turto grobimas pakeitė sąjūdietišką
valstybinį nusistatymą. R.Pakso ir V.Uspaskicho partijos, be pažiūrų
arba kartodamos tai, kas jau buvo socialdemokratų ar konservatorių idėjų
arsenale, visiškai supainiojo politinės sistemos kūrimąsi. Politiko
profesija tapo nepopuliari, politiko vardas - priskiriamas žmonėms,
kurie nesurado vietos visuomenėje ar privačiame versle.
Dabartinis Seimas yra silpniausias iš visų buvusių. Tai patvirtina
visos sociologinių tyrimų tarnybos.
Blogas ne todėl, kad šio Seimo nariai nedisciplinuoti, arogantiški ar
mėgsta greitai važinėti automobiliais, bet todėl kad didelė dalis jų net
nesupranta balsuojamų dalyko esmės, prasmės ir pasekmių. Tarp ministrų
yra talentingų vadovų, bet bendras politinis fonas konstruktyviam darbui
nepalankus. Seime taip pat yra nemaža politiką išmanančių žmonių, bet
net kartu sutelkti jie nebeatsvertų bendros nekompetencijos.
Artėjantis biudžeto svarstymas išryškins dar nematytas negalias ir su už
nugaros vis labiau murmančia ir jau viešai protestuoti pasiruošusia
tauta gali atvesti į rimtą politinę krizę. Seimo narys V.Andriukaitis
yra teisus siūlydamas pirmalaikius rinkimus, bet kaip politikos
senbuvis, ko gero, ir pats netiki, kad Seimas priimtų tokį sprendimą.
Silpnas parlamentas norom nenorom kreipia žmonių akis į Prezidentūrą.
Lietuvos politiniame gyvenime tai nėra visiškai nauja situacija - tiek
A.Brazauskas, tiek V.Adamkus yra pareiškę nepasitikėjimą premjerais.
Tap gali atsitikti ir A.Kubiliaus atžvilgiu.
Bet Vyriausybės galvos pakeitimas įstatymų kokybės nepagerins. Seimui
reikia iš esmės atsinaujinti. Tačiau iš susilpnėjusių partijų tik
socialdemokratai pajėgūs sutelkti turinčias pažiūras ir išmanančių, kaip
jas išreikšti įstatymais, politikų bendriją. Suskaldytoje,
individualizuotoje ir personalizuotoje dešinėje padėtis katastrofiška.
Pirmąkart per 20 metų dešinieji nesugebėjo pasisakyti tokia išskirtinai
konservatyvia tema kaip Lietuvos ir JAV santykiai. Kai kurios
dešiniosios partijos ir net Tėvynės sąjunga išvis gali dingti iš
politinio žemėlapio ir į jų vietą ateiti pseudodešinieji su paslėptomis
ekstremistinėmis ar nacionalistinėmis programomis.
Vienintelė, nors ir ne pati geriausia, viltis yra visuomeniniai
judėjimai, kurie, pasirodę savivaldybėse, galbūt taptų šaltiniu ir
kitam Seimui. Priešingu atveju Seimas ir toliau menkėtų, ir tai būtų
tiesus kelias į autoritarizmą.