Tikėjęsis kilusiu šurmuliu pridengti kitus pastaruoju metu jį supančius skandalus, N.Sarkozy padidino savo populiarumo reitingus tarp dešiniųjų radikalų.
Šių balsai jam svarbūs prieš 2012 metais vyksiančius prezidento rinkimus.
Bet tuo pat metu „viską žinau-moku-galiu” sukirpimo prezidentas tapo vienu labiausiai keikiamų politikų savo šalyje ir visoje Europoje.
Yla dar nebuvo išlindusi iš maišo – į viešumą nebuvo patekęs Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos dokumentas, kuriame romų stovyklų griovimas paskelbtas prioritetu, – kai Paryžiaus užmojus jau smerkė opozicija ir žmogaus teisių gynėjai.
Apie diskriminaciją etniniu pagrindu netrukus ėmė kalbėti ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisarė N.Pillay.
Vis dėlto Europos Sąjungos institucijose neįprastu griežtumu prabilus teisingumo, pagrindinių teisių ir pilietybės komisarei V.Reding, įtampa žemyne pakilo iki seniai regėtų aukštumų.
V.Reding galbūt perlenkė lazdą, kai Prancūziją smerkiančiame pareiškime situaciją netiesiogiai palygino su nacių siautėjimu, žydų ir romų persekiojimu bei naikinimu Antrojo pasaulinio karo metais.
Tačiau N.Sarkozy tikrai gerokai pasūdė ne vienoje Europos šalyje stereotipų prikibusią neapykantos romams ir jų atskirties žaizdą.
Jau ir iki pastarojo šurmulio apklausos rodė, kad kai kuriose Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, romai yra mažiausiai pageidaujami kaimynai.
Net maždaug du trečdaliai Europos mastu atliktos apklausos respondentų mano, kad labiausiai socialiai neparanku yra būti būtent romu.
Tuomet ar stebėsiesi istorijomis, kad Prancūzijoje tie romai, kurie nuoširdžiai bando ieškoti darbo ar nuolatinio būsto, priversti slėpti savo etninę kilmę.
Teisūs tie, kurie primins, kad romus yra išsiuntusios ir tebesiunčia lauk ir kitos Europos šalys.
Apie dešimt milijonų Europos romų ir jų įsiliejimo į visuomenę sunkumai – tai bendra žemyno problema.
Ir ši problema tik aštrės. Mat radikalios dešiniosios jėgos, siekiančios etnines mažumas ne įlieti, o atskirti, stiprėja ne vienoje Europos valstybėje.
Šiemet pavasarį Vengrijoje pirmą kartą į parlamentą pateko partija „Jobbik”, visuomenės saugumą siūlanti užtikrinti romus uždarant savotiškuose getuose – „viešosios tvarkos užtikrinimo stovyklose”.
Panašių idėjų buvo kilę ir Čekijoje.
Ieškoti atpirkimo ožių tarp silpniausių visuomenės narių radikalams ypač paranku sunkmečio sąlygomis. Tai akivaizdu žvelgiant ir į stiprėjančias antiislamiškas nuostatas radikalių Europos partijų ir judėjimų programose.
Tačiau ypač šlykštu regėti atskirties skatinimo politiką visu pajėgumu taikant šalyje, kuri ir šios įtemptos romų deportacijos akivaizdoje arogantiškai save vadina didžiąja žmogaus teisių motina.
Dar ciniškiau: Paryžiaus politiką kritikuojantiesiems menkinamai pasiūlyta romus priglausti pas save.
Tokio pasiūlymo sulaukė iš Liuksemburgo kilusi ES komisarė V.Reding.
Tokiais bei panašiais būdais N.Sarkozy atvirai šaiposi iš Europos Komisijos, serginčios Europos Sąjungos teisės aktus ir vertybes. Niekina pastangas kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi.
O juk jei tokios šalys kaip Prancūzija leidžia sau trypti lygybės idealus, tai ir visos Europos Sąjungos normos, pabrėžiančios žmogaus teises, rizikuoja tapti tik deklaratyviu farsu.
Ir kokiu pavyzdžiu Europos Sąjunga gali tapti narystės dar tik siekiančioms šalims, kai kalbės apie jų žmogaus teisių pažeidimus, jeigu pati nesugebės suvaldyti primityviausių diskriminacijos formų savo pačios viduje?
Žinoma, nebus visiškai neteisūs tie, kurie tvirtins, kad sunku rasti, o gal ir visai nėra vaistų gydyti dažnas istoriškai klajokliškos tautos ligas – masinį nedarbą, polinkį nusikalsti.
Bet ar ne valstybė, ypač jei ji – Europos Sąjungoje, turi pasirūpinti pačiais silpniausiais, kad ir problemų keliančiais savo visuomenės nariais?
Ar save gerbiančiai valstybei ir jos politikams, užuot dar labiau kursčius neigiamus stereotipus ir neapykantos bei priešpriešos nuotaikas, neturi rūpėti pasinaudoti sėkmės pavyzdžiais? Ar jų nėra?
Ironiška, bet būtent Paryžius, vydamas romus lauk ir arogantiškai gindamas savo teisę tai daryti, padarys paslaugą visai Europai.
Yra vilties, kad Bendrijos šalys kartu ieškos šios senos problemos sprendimo.
O kol kas N.Sarkozy juokiasi pats iš savęs, kai patosiškai skelbia, kad nelegalios romų stovyklos – tai viena didžiausių grėsmių jo šalies ar visuomenės saugumui.
Juk iš Bulgarijos ir Rumunijos atvykusių ir atgal ten siunčiamų romų Prancūzijoje – tik apie 12 tūkstančių.
Lyderis, spjovęs į kelis amžius puoselėtas pagarbos ir paramos žmogui vertybes, pats rizikuoja tapti grėsme savo valstybei.